blank

blankTarp paauglių klesti it virusas

Alina Silivanova, 35-erių makiažo meistrė, kilusi iš Rokiškio. Gausybėje projektų dalyvavusi ir su daugybe žvaigždžių dirbusi Alina mano, kad koreguoti savo nuotraukas pradėta nesenai.

„Toks, pavadinkime, judėjimas išpopuliarėjo prieš kelerius metus, 2016–2017-aisiais, kai tapo prieinamos koregavimo programėlės, filtrai socialiniuose tinkluose. Ši „mada“ piką išgyveno prieš metus. Dabar tampa populiaru rodyti save be filtrų. Tai džiugina. Ši tendencija sietina su tam tikra amžiaus grupe. Tarp mano bendraamžių ji menksta galimai dėl to, kad jau išbandėme ir atsirinkome tai, kas mums imponuoja. Įtakos turi ir gyvenimo stilius, ritmas, aplinka, išprusimas. Tačiau tarp paauglių, jaunimo šis dalykas klesti it virusas ir viliuosi, kad tai yra išaugama“, – pasakoja A. Silivanova.

Anot pašnekovės, perteikti savo kitokį yra rimta problema, kurios šaknys gali būti giliai.

„Žmogus negali savęs priimti tokio, koks yra. Jis jaučiasi geriau su vadinamąja „kauke“. Socialiniai tinklai, nuomonių formuotojai turi didžiulę įtaką ir kuo daugiau tos „kaukės“ yra populiarinamos, tuo sunkiau jų atsikratysime. Pastebiu, kad dažniausiai renkamasi tuos filtrus ar nuotraukų koregavimus, kurie keičia veido bruožus: siaurinama nosis, veido ovalas, didinamos ar tempiamos akys, mažinamos kūno apimtys, ūgis. Tai – savęs nepriėmimas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Vis dėlto, anot Alinos, ne visi „pagražinimai“ yra blogai, jeigu kalbama apie profesionalų darbą.

„Noriu pabrėžti, kad nesu prieš minimalų koregavimą, ypač kalbant apie profesionalią fotosesiją. Pradedant nuo apšvietimo, spalvų. Pateisinamas ir veido koregavimas – tenka naikinti spuogelius, lyginti odos spalvą, nepamirštant, kad ji turi porų, kurių trinti nereikia, taip pat koreguoti patamsėjusius paakius, akių obuolius ir minimaliai pabalinti dantis. Tikslas – išgauti estetišką, profesionalų vaizdą“, – tikina Alina.

Ką ji mano apie žmones, socialiniuose tinkluose slepiančius tikrąjį savo vardą ar skelbiančius ne savo, o kito darytas nuotraukas? „Džiaugiuosi, kad tarp mano pažįstamų tokių nėra. Nežinau, kas lemia tokį elgesį, bet tai turbūt yra savęs gėdijimasis, nepriėmimas. Kam tuomet kurti anketą, pagal kurią tave rastų draugai, giminės, buvę kolegos ar pasimetę draugai, jei joje nėra jokių duomenų, liudijančių konkretų žmogų? Tam gali būti ir paaiškinamų priežasčių – tarkim, nepatinka pavardė. Tokius žmones vadinu tyliaisiais stebėtojais ir aktyviais komentatoriais (ne visada draugiškais). Galbūt jie tikisi nebūtų surasti ir atpažinti. Viskas priklauso nuo aplinkos, kurioje esi, veiklos, gyvenimo būdo. Jei žmogus nori būti kuo nors kitu, gyventi svetimą gyvenimą, jam gresia psichologinis sutrikimas“, – sako pašnekovė.

blankNetikrumas stumia šalin

30-metis Vilius Ščerbickas, gimęs ir užaugęs Rokiškyje, šiuo metu gyvena Vilniuje ir dirba vienoje iš gimnazijų socialiniu pedagogu, mokytoju bei Vaiko teisių apsaugos tarnybos Vilniaus apskrities skyriuje. Anot jo, noras save pateikti kitokį išpopuliarėjo jau seniai.

„Tai, kas buvo daroma fiziškai, keliasi į socialinius bei kitus tinklus. Juk moterys ar vyrai dailindavosi prieš veidrodį, o dabar dailina save ekrane – viskas, kaip ir bendravimas, keliasi į virtualiąją erdvę. Tai išpopuliarėjo nuo pat pirmųjų programėlių atsiradimo. Tik dabar šios priemonės pasitelkiamos daugiau dėl asmeninių interesų, naudos ar noro pakenkti. Taip daro žmonės, kurie desperatiškai siekia patikti kitiems arba kažkam konkrečiai. Tai nėra naujiena, taip buvo ir bus.

Pateisinu virtualų kūno modifikavimą ar gražinimą reklamos tikslais, tikrai ne asmeniškam savęs pateikimui. Reklamai reikalingas estetiškas vaizdas, nors tai iš esmės nekeičia reklamuojamo produkto. Tačiau žmogaus keitimas „triukais“ nėra gerai. Visi esame kažką apgavę, suprantame, kad melo kojos trumpos ir apgavystė ilgai negelbsti. Čia lygiai tas pats – jei žmogus save pateikia kitokį, kai kam tai nepatiks ir atgrasys, netikrumas žmones stumia šalin.

Gerai pamenu „Photoshopo“ programą. Paauglystėje gaminome šventines skrajutes, aišku, nepraleidome galimybės ir pašiepti, ir šiek tiek pakeisti klasės draugų išvaizdą. Tuo metu atrodė juokinga, tačiau dabar tai traktuojama kaip patyčios ir pasekmės gali būti liūdnos“, – pasakoja pašnekovas.

Viliui teko susidurti su netikromis anketomis ir žmonėmis, slepiančiais tikruosius vardus. Jis ir pats nuo to nukentėjo. „Tai buvo pirmųjų socialinių tinklų Lietuvoje „One.lt“ laikais, prieš 14–16 metų. Bendraudavau su kitų miestų ir šalių jaunimu. Tai buvo įprasta, įdomu, tačiau rizikinga. Viena mergina sukūrė mano netikrą anketą, prisistatinėjo mano vardu, naudojo mano nuotraukas. Problemų kilo, bet jos buvo „vaikiškos“, – pasakojo pašnekovas.

Jis dirba su vadinamuoju „sunkiu jaunimu“. „Tai yra maištas, ypač dažnai jį naudoja paaugliai. Maištas ir tapatumo klausimas. Neretai paauglys yra pasimetęs ir ieško savęs, savo veiksmais tikrina ribas ir laukia atgalinio ryšio. Tarkim, pasivadinu „ne tavo reikalas“ – vis tiek atsiras žmonių, kurie paklaus – „o tai kieno reikalas?“ Tai yra komunikacijos sprendimas, socialinės aplinkos formavimas. Negaliu teigti, kad mano nuomonė yra teisinga. Tačiau, manau, žmonės taip pateisina savo niūrų gyvenimą, juos domina kitų reakcija, komentarai, liaupsės ar kt. Kito atvaizdą naudoja ar realybės neatitinkantį įvaizdį kuria tie, kurie yra nepatenkinti savo socialine padėtimi. Internetinėje erdvėje jie gali ignoruoti tai, kas nepatinka, ir pateikti save tokį, koks norėtų būti“, – įsitikinęs V. Ščerbickas.

blankLemiamą vaidmenį atlieka žmogaus psichologinis atsparumas

35-erių psichologė-psichoterapeutė Julija Razmaitė mano, kad dauguma žmonių naudojasi „gražinimo“ programomis, nes „gražus“ kūnas yra idealizuojamas.

„Bendrąja prasme kūno modifikavimas yra sociokultūrinis reiškinys. Jau gilioje senovėje tiek moterys, tiek vyrai, norėdami pabrėžti savo grožį, dažydavosi angliukais ar kitais mineralais, naudojo korsetus, keisdavo plaukų spalvą ar dėvėdavo perukus, koreguodavo antakių formą. Vieša paslaptis, jog daugelis didikų portretų, dažnai jų pačių prašymu, taip pat buvo pagražinti dailininkų. Laikui bėgant pasikeitė tik priemonės bei grožio samprata, tačiau daugelio žmonių noras būti gražiems išliko. Taip yra dėl to, jog „graži“ kūno išvaizda yra idealizuojama bei siejama su populiarumu, patrauklumu, meile, laime ir pan. Nors tokios sąsajos moksliniais tyrimais ir nėra pagrindžiamos“, – pasakoja pašnekovė.

Visgi, J. Razmaitė mano, ne visos kūno modifikavimo programos yra absoliutus blogis.

„Kūno modifikavimo programos formuoja nerealistinius grožio standartus, todėl labiau pažeidžiamoms asmenų grupėms, pavyzdžiui, paaugliams, asmenims, kurie pasižymi žemu pasitikėjimu savimi, patiria patyčias ar aplinkinių kritiką dėl savo išvaizdos ir pan. stebint tokias fotografijas gali atsirasti gėdos, nepasitenkinimo savimi ar kiti neigiami jausmai. Tai gali lemti ir žmogaus elgesį – paskatinti laikytis dietos, aktyviai sportuoti ar netgi pasidaryti plastinę operaciją. Tai iš dalies priklauso ir nuo savo kūno vaizdo suvokimo („suvokimas“ čia svarbus žodis, nes jis nebūtinai atspindi realybę) – kuo labiau asmuo jaučiasi nutolęs nuo tokių fotografijų ir nori jas atitikti, tuo daugiau diskomforto patiria“, – sako pašnekovė.

Jos teigimu, retušuotų fotografijų apstu visur, jas matome kiekvienas, tačiau anaiptol visi nesame kompleksuoti, puolame laikytis dietos ar patys gražiname save nuotraukose.

„Lemiamą vaidmenį čia atlieka žmogaus psichologinis atsparumas. Todėl tai gali būti tik smagi pramoga ar paeksperimentavimas su savo išvaizda. Ir netgi priešingai – tokios programos, naudojamos specialistų, gali padidinti nerealistiškų grožio standartų kritišką vertinimą bei pasitikėjimą savimi. Internete gausu vaizdinės medžiagos, atskleidžiančios, kaip kuriamos mados fotografijos. Galima pamatyti realų modelį, procesą (apšvietimo, makiažo, kūno modifikavimo pokyčius) bei galutinį rezultatą. Gana dažnai visa tai analizuojame su paaugliais sesijų metu bei patys pabandome „pažaisti“ su jų fotografijomis fotošopu. Taip formuojamas suvokimas, jog šių programų pagalba žurnalų modeliu gali tapti kiekvienas, o tokios nuotraukos dažnai gerokai nutolusios nuo realybės, dėl to nėra sektinas pavyzdys“, – aiškino specialistė.

Jai yra tekę girdėti apie socialines akcijas, kurių metu moterys, turinčios priklausomybių ar kitų problemų, atskleidžiamos iš gražiosios pusės bei įamžinamos fotografų. „Jų tikslas – padidinti pasitikėjimą savimi bei skatinti spręsti savo problemas. Nors neteko skaityti tyrimų, analizuojančių ilgalaikius tokių akcijų rezultatus, tačiau dalyvių pasitikėjimo savimi pliūpsnis ir motyvacija keisti savo įpročius paprastai būna matyti jau po pirmųjų visažistų prisilietimų“, – pasakoja J. Razmaitė.

Fotošopas jai pačiai padeda dirbti su vaikų baimėmis. „Internete gausu laisvai prieinamų siaubo vaizdelių, kurių herojus vaikai priima kaip realias būtybes. Tokiu atveju kūno modifikavimo programos man padeda jiems „įrodyti“, jog tai dažniausiai būna išsidažę arba specialiųjų efektų pagalba pakeisti žmonės“, – sako J. Razmaitė.

Kaip ji vertina žmones, kurie socialiniuose tinkluose slepia tikrąjį vardą ir tapatybę?

„Išgalvoti vardai ar kito asmens fotografijos vietoj savosios – tai jau nebėra savo kūno ar asmenybės „pagražinimas“. Šį reiškinį labiau vertinu, kaip bandymą paslėpti savo tapatybę. Kodėl kai kurie žmonės taip daro, vienareikšmiško atsakymo nėra. Tačiau keletą iš galimų variantų gali padėti atskleisti „kaukės“ metafora. Ką darytumėte, jei būtumėte užsidėję kaukę ar apsivilkę visą kostiumą, kuris visiškai paslėptų jūsų tapatybę? Tikėtina, jog darytumėte tai, ko nedarytumėte būdamas be šio inventoriaus. Tokie kostiumai taip pat labai patogūs kitų socialiniam aktyvumui stebėti“, – pasakoja pašnekovė.

Projektą iš dalies remia:

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments