– Ką skaitai šiuo metu? Kodėl būtent tai?
– Šiemet bus jau 50 metų, kaip išmokau skaityti ir nuo pat pradžios beveik visada skaitau kelias knygas vienu metu. Taip ir dabar. Kadangi ruošiuosi statyti spektaklį pagal Romualdo Granausko kūrybą, ant darbo stalo atverstos šio rašytojo knygos „Šventųjų gyvenimai“, „Duonos valgytojai“, „Trys vienatvės“. Kitame kambaryje vartau Valdo Kukulo poezijos knygą „Kreidos ratas“, nes dėlioju spektaklį iš šio poeto lyrinių baladžių (mokausi tekstus). Prie lovos – įpusėtas Džono Grišemo detektyvas „Gaidžio“ baras“ ir dar vieno mėgstamo poeto – Sigito Parulskio – knyga „Be teisės sugrįžti“. Tiesa, darbe vis pavartau ir paskaitinėju Vytauto V. Landsbergio „Tris pjeses“ – visai galimas daiktas, jog viena tų pjesių repetuoti bus pradėta greičiau negu R. Granausko inscenizacija.
– Sakai, kad esi „diskvalifikavęsis“ kaip literatūrologas. Teatras „diskvalifikavo“ ar aplinkybės?
– Kai prieš penketą metų priėmiau kvietimą grįžti į Rokiškį ir vadovauti Liaudies teatrui, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvau pradėjęs monografiją apie XX a. lietuvių komediją. Kolegos ir vadovai labai tikėjosi, kad per metus kitus ta monografija bus parašyta, bet… Pasinėręs į teatro gyvenimą ir reikalus supratau, jog taip greit tie tekstai nebus parašyti. Norėjau būti sąžiningas ir išėjau iš instituto. Kartais naktį vis dar sapnuoju mokslinius tekstus, o dienomis užsirašau vieną kitą pastabą apie lietuvių komedijas. Bet nuosekliai ir planingai literatūrologinio darbo jau nedirbu penkerius metus.
– Papasakok apie karjerą literatūros srityje.
– Kai prieš 25 metus persikrausčiau į Vilnių, ieškojau ten darbo. Rasti jį teatre iliuzijų neturėjau, tai bandžiau kabintis daug kur. Parašiau vienos poezijos knygos recenziją ir buvau pakviestas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyrių pasikalbėti, o paskui ir padirbėti. Ir užsikabinau. Dvidešimčiai metų. Niekur taip ilgai nedirbau iki tol, niekur taip ilgai nedirbsiu, greičiausiai, ir po to. Parengti beveik dešimt Vaižganto raštų tomų (publicistika, istoriografija, kritika, pamokslai) teikė visokeriopą pasitenkinimą. Daug sužinojau, daug išmokau, nemažai padariau. Ir tie Vaižganto tomai bei pažintis su jų vyriausiuoju redaktoriumi daktaru Vytautu Vanagu (beje, mūsų kraštiečiu nuo Duokiškio) buvo vienas geriausių dalykų, kurie nutiko gyvenime. Žymiai geresni, negu paties parašyta monografija „XX a. lietuvių religinė drama“. Buvo siūlymų tos monografijos pagrindu gintis daktaro mokslinį laipsnį, bet siūlymai ir liko siūlymais – gal ir man tai nebebuvo taip įdomu. Nesu visokių formalybių mėgėjas.
– Kodėl būtent Vaižgantas? Ir mokykloje skaitei jį?
– Vaižganto pats nesirinkau. Turbūt Vaižgantas mane pasirinko ir ištiko. Kai pradėjau dirbti, jo raštų pirmieji tomai buvo jau išleisti, norėta kasmet parengti po vieną tomą, tad trūko darbininkų. Tų rengėjų susidarė penketas ar šešetas, bet ne visi ištvėrė tokį ilgą buvimą su vienu autoriumi. Man patiko. Sakiau, kad išleidus Vaižganto laiškų tomus ir aš galėsiu be sąžinės graužimo pasitraukti. Laiškų tomai iki šiol neparengti, o aš gyvenu su sąžinės graužatim. Bet iki gyvenimo pabaigos jau būsiu vaižgantininkas. Ne šiaip sau ir mūsų teatre atsirado „Nebylys“ ir „Dėdės ir dėdienės“ – vis bandau išpirkti kaltę ir parodyti suvokimus, kurie pačiam labai svarbūs. Atskleisti ir interpretuoti Vaižgantą, kuris visada bus modernus.
– Jau gal dešimt metų gąsdinama, kad knygos taps nereikalingos, jas išstums internetas ir t. t. Bet… Žinant, kiek žmonių per karantiną eina į bibliotekas ir kad jos, ko gero, vienintelės iš kultūros įstaigų dirbo visą laiką, matant minias Knygų mugėje – pranašystės nepasiteisino. Kaip manai, kodėl?
– Kodėl svarbios knygos? O čia kaip su meile – jei galėtum pasakyti ir paaiškinti, kodėl vieną ar kitą žmogų myli, galėtum ir nemylėti. Knyga palieka daug vietos fantazijai ir neatakuoja tavęs vaizdu. Knyga leidžia pabūti vienam ir kartu su labai gera kompanija. Knyga, net perskaityta ir užversta, vis dar kažką žada. Užtat ir negali pasakyti jai „ne“.
– Turi dievinamus autorius? Skaitai Sabaliauskaitę?
– Neturiu. Arčiausiai dievinimo – R. Granauskas. Mėgstamiausia knyga – Astridos Lindgren „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Vis perskaitau ją kas kelerius metus ir apsidžiaugiu – kažkas pasaulyje nesikeičia, gerai įmitęs vyrukas pačiame jėgų žydėjime vis dar skraido po Stokholmo Vazastano rajoną. Nuostabiausias pasaulyje Karlsonas. Sabaliauskaitės dar nieko neskaičiau, nes ji – per rėksminga. Labai norėčiau perskaityt jos apsakymus, o romanus turbūt po kokio penkmečio perskaitysiu, kai visi užmirš.
– Tai mada literatūroje literatūros neužmuša?
– Na, ne. Vieni mėgsta madingus autorius, kiti ne. Čia kaip su muzika – kiekvienas gali susidaryti savo grojaraštį. Ir vieno bus popsinis, kito klasikos, trečio koks visiškas neformatas.
– Jei būtum mokytojas, o mokinys Tavęs paklaustų, kodėl reikėtų skaityti lietuvių literatūrą, ką atsakytum? Kokius autorius pirmiausia pasiūlytum?
– Lietuvių literatūrą verta skaityti todėl, kad ji apie tavo kaimynus, kurių nepažįsti. Apie tai, kaip ir ką jie galvoja. Apie tai, ką tu pats galvoji, bet ne visada išdrįsti prisipažinti. Apie tavo tėvus ir senelius, apie tavo vaikus ir jų mintis. Apie tavo praeitį ir ateitį.
Ką reikėtų skaityti iš lietuvių rašytojų? Klasikus – Žemaitę, Biliūną, Vaižgantą, Sruogą (kai jau pamiršit, kaip mokykloje jie įkyrėjo) – nes jie gerina stilių ir kalbą. Tarpukario poetų kartą ir žemininkus (man nežmoniškai patinka Henrikas Radauskas). Šiuolaikinius prozininkus ir poetus, nes būtina bent šiek tiek išmanyti, kas dedasi mūsų pačių literatūroje, nes tuoj bus gėda, kad skandinavų detektyvą žinom geriau nei savus beletristus. Tiesa, šiuolaikinius lietuvių rašytojus jau galima rinktis pagal skonį, nuotaiką ir išmanymą. O neišmanant – išmanančių pasiklausti. Visiems jau gerą dešimtmetį rekomenduoju R. Granauską – bent paskutiniuosius jo romanus ir apysakas, parašytus po „Gyvenimo po klevu“. Net nežinau, ar ką sugundžiau.
– Buvai Knygų klube (gal jam ir priklausai), kuris susikūrė Rokiškyje. Kaip manai, ar skaitymas – toks intymus individualus dalykas, ar visgi klausai patarimų, ką skaityti?
– Skaitančiųjų bendruomenė – gal ir vienišių bendruomenė, bet su bendra informacijos apytaka. Bet kuris knygius, perskaitęs ką nors įsidėmėtino, džiaugiasi kaip geležėlę radęs ir šūkalioja ar patylom į ausį visiems kužda, ką radęs mielo skaitančiai sielai. Panašiai ir aš. Net savotišką verslo planą kažkada buvau sukūręs. Jeigu yra ponaičiai, kurie lydi ponias į parduotuves brangių skudurėlių matuotis ir pirkti, tai kodėl negalima pasisiūlyti ponias ir ponus palydėti į knygyną, ten patarti ir pakonsultuoti, padėti nusipirkti knygą, kuri ir prie veido, ir prie sielos dera? Pats nedaug turiu patarėjų, kurių skoniu pasitikiu, bet kitiems įperšu vieną kitą knygą. Ne tik didžiai protingą, bet ir šiaip kokį detektyvą, jei matau, jog žmogui jo reikia. Vienintelio, ko niekad ir niekam nesiūlysiu – gyvenimo patarimų knygų, nes geroj beletristikoj, prozoj ar poezijoj, gyvenimo išminties milijoną kartų daugiau negu tose gyvenimo patarimų knygose. Tiesa, pastaruoju metu ir man su patarėjais sekasi. Radau labai gerų laidų apie knygas ir literatūrą per LRT radijo programas. Ir apie lietuvių rašytojus bei jų knygas, ir apie pasaulio detektyvus bei jų tendencijas – radijas draugiškas knygų žiurkėms.
Projektą iš dalies remia
