– Kada pradėjote naudotis internetu? Gal pamenate pirmuosius žingsnius? Koks tai buvo jausmas?
Audrius: – Internetu pradėjau naudotis dar 1996 m., kai Atviros Lietuvos fondas pradėjo teikti tokią paslaugą gyventojams. Reikėjo važiuoti į Vilnių ir registruotis, gaudavai 3,5 colio lankstųjį diskelį (diskėtę) su pašto programa bei instrukcija. Veiksmas vykdavo konsolėje – tekstinėje aplinkoje, be jokios grafikos. Naudojant modemą programa skambindavo į serverį nurodytu numeriu (modemai „susikalbėdavo“ tokiu šaižiu cypiančiu garsu) ir iš anksto parašyti laiškai iškeliaudavo bei gaudavai naujus.
Jausmas būdavo toks, tarsi tampi pasaulio dalimi ir tas pasaulis nebeatrodė toks neaprėpiamas. Su giminėmis užsienyje susisiekdavome kelis kartus per savaitę, kai įprasti laiškai keliaudavo gal mėnesį. Po truputį visas procesas persikėlė į naujesnes „Windows“ aplinkas, kurios buvo gražesnes ir patogesnes. Tuo metu laikas, kurį galėdavai praleisti internete, buvo ribojamas gal iki vienos valandos per savaitę bei kainuodavo kaip tarpmiestinis pokalbis.
Laikui einant pradėjau gilintis, kaip viskas veikia, kaip ir ką galima pakeisti, prasidėjo eksperimentai, jų metu aptikau rimtą saugumo spragą, dėl kurios sugebėjau perimti draugo paštą. Tuometinė spraga leido perimti bet kurio žmogaus elektroninį paštą, tam užtekdavo žinoti patį elektroninį adresą. Tai buvo pirmas „įsilaužimas“, kaip rodoma filmuose. Po kelių dienų apie klaidą pranešiau Atviros Lietuvos fondui ir jie skyrė atlygį – prailgino laiką, kurį galėjau praleisti internete. Tuo metu tai buvo kažkas neapsakomo.
Arnas: – Vaikystėje turėjau draugą, kurio mama ne darbo metu leisdavo pasinaudoti darbo kompiuteriais. Vienas buvo prijungtas prie interneto. Taip ir įvyko pirmoji pažintis su tuo keistu tinklu. Tada man turėjo būti 9–10 metų. Su draugu nelabai supratom, ką internete veikti, bet jau žinojom, kad ten – gausu informacijos. Apie paieškos variklius, tokius kaip „Google“, tuo metu nebuvom girdėję, o ir nebūtume mokėję naudotis. Todėl informacijos bandydavom rasti naršyklėje įvedę tris dvigubas „w“ ir pridėję galūnę „.com“. Pvz., www.motociklai.com. Beveik 9 atvejais iš 10-ies toks svetainės adresas niekur nenukreipdavo. Lietuviškos informacijos tuo metu buvo labai mažai. Tada tikriausiai pirmą kartą pagalvojau, kad būtų pravartu mokytis anglų kalbos.
Jausmas buvo keistas. Tarsi gavau prisiliesti prie dalyko, apie kurį tebuvau girdėjęs kalbant, bet neįsivaizdavau, kas tai ir kodėl visiems tai įdomu. Tuo metu labiausiai domino naujausių automobilių nuotraukos, videožaidimų naujienos ir vadinamieji kodai – mygtukų kombinacijos populiariausiems žaidimams palengvinti. Dabar bet kokią informaciją gauname per keletą sekundžių, o tuo metu reikėjo laukti. Dabartiniu supratimu – gan ilgai laukti.
– Kadaise internetas buvo kur kas sunkiau pasiekiamas ir kur kas lėtesnis. Ko dabartinis jaunimas niekada nepatirs, nepamatys, nesupras?
Audrius: – Šių laikų jaunimui atrodo, kad internetas ir kompiuteriai tokie ir buvo – prisėdi, pasileidi naršyklę ir naršai kiek nori. Anksčiau reikėdavo kažkur skambinti ir laukti sujungimo. Sujungimo patikimumas ir greitis priklausė tiek nuo vietinių telefono linijų, tiek nuo modemo kokybės bei serverių užimtumo. Internetinių paieškų tada nebuvo, o puslapių adresais dalindavomės tarp draugų. Kas ką atrasdavo, iškart pasidalindavo. Puslapius atversdavo labai lėtai, tai trukdavo keletą minučių. Galėjai stebėti, kaip po truputį po kelias eilutes jis užkraunamas ir bijodavai, kad nutrūks ryšys, nes tada vėl viskas iš naujo. Tas džiaugsmas, kai prisijungi iš pirmo karto, ar nusivylimas, kai ryšys netikėtai dingsta, jausmas, kad augai kartu su internetu nuo pat jo atsiradimo pradžios – WOW! Šiais laikais viskas ranka pasiekiama ir taip nebevertinama, o ir kantrybės žmonės nebeturi.
Arnas: – Labiausiai įstrigusi – internetinių pokalbių programa „mIRC“. Nežinau nė vieno tų laikų paauglio, kuris būtų bent kartą ja nepasinaudojęs. Ji leido realiu laikus susirašinėti su kitais tos pačios programos naudotojais, jungtis į pokalbių kambarius (kanalus). Tai buvo lyg dabartinių susirašinėjimo programėlių protėvis.
Tokio dalyko kaip asmeninis profilis toje programėlėje nebuvo, todėl jokios asmeninės informacijos ten irgi nebuvo: nei amžiaus, nei nuotraukų, nei miesto, kuriame gyveni. Kiekvieną kartą prisijungęs turėjai susigalvoti slapyvardį, kiti tik pagal tai tave ir pažindavo arba nepažindavo, jei pasivadindavai kitaip. Būdavo, vieni kitų slapyvardžius „vogdavo“. Galiojo principas „kas pirmesnis, tas gudresnis“. Tik vėliau atsirado slapyvardžių registracija, prireikdavo slaptažodžio.
Dar įdomiau tai, kad visi šie veiksmai: susirašinėjimas, slapyvardžio pasirinkimas, prisijungimas prie pokalbių kambario ir net prie serverio, vykdavo ne spaudinėjant pelės mygtukus, o rašant tekstines komandas tam skirtame laukelyje. Savaime suprantama, tokia veiksmų seka kaskart norint naudotis programa vargindavo. Mane ir keletą draugų (tikiu, kad ir daugelį kitų tuo metu jaunų žmonių) tai paskatino automatizuoti šias komandas. Taip prasidėjo pažintis su algoritmais.
Dar vienas įdomus faktas – vyresni rokiškėnai tikriausiai prisimins internetinį radiją „Lafesta“. Jo pradžia –programoje „mIRC“.
– pasakoja Audrius Kublickas.
– Kada įvyko didysis lūžis ir internetas žaibiškai įsibrovė į lietuvių gyvenimą? Kada sparčiai ėmė daugėti vartotojų ir kas tai lėmė? Lengvesnis prieinamumas? Interneto platybės? O gal socialinių tinklų, naujienų puslapių atsiradimas?
Audrius: – Pirmasis lūžis, sakyčiau, įvyko tada, kai „Telekomas“ pradėjo teikti interneto paslaugas. Tuo metu atsirado didesnis elektroninio pašto prieinamumas, pradėjo atsirasti daugiau internetinių puslapių bei paslaugų. Tuo metu tarp jaunimo buvo labai populiarus internetinis bendravimas per „mIRC“ programėlę. Tai kažkas panašaus į šiandieninį bendravimą „Facebooko“ grupėse.
Antrasis lūžis – šviesolaidžio ir „Wi-Fi“ atsiradimas. Tai paskatino prisijungti dar daugiau vartotojų ir atpigino interneto paslaugų kainas.
Ne socialinių tinklų ar puslapių atsiradimas lėmė vartotojų skaičiaus augimą, atvirkščiai – vartotojų skaičius paskatino plėsti paslaugas ir pramogas. Smalsumas, prieinamumas, noras išbandyti tai, apie ką buvo tik girdėję, – tai vartotojų augimo priežastys.
Arnas: – Tobulėjant duomenų perdavimo technologijoms interneto ryšys tapo pigesnis, greitesnis, lengviau įdiegiamas ir prieinamas. Išskirčiau net keletą lūžių. Pirmasis, įvyko tada, kai Lietuvoje buvo pradėta naudoti DSL technologija. Iki tol visi, kas namuose turėjo laidinio telefono liniją, teoriškai galėjo naudotis ir internetu. Tačiau ryšys buvo itin lėtas (apytikriai 1800 kartų lėtesnis nei dabartiniai populiariausi namų interneto planai) ir sukeldavo nepatogumų, nes suskambus laidiniam namų telefonui interneto ryšys nutrūkdavo. DSL padidino greitaveiką ir leido vienu metu kalbėti telefonu ir naudotis internetu. Antrasis – kai Lietuvoje pradėti vystyti šviesolaidiniai tinklai. Lietuvos geografinė padėtis (nedidelė šalies teritorija, be didelių kalnų ir upių) itin palanki būtent tokiam interneto sklaidos būdui. Manau, dėl to vienu metu turėjome greičiausią internetą pasaulyje. Ir vis dar esame tarp greičiausių!
Beje, seniau renkantis namų interneto planą vienas pagrindinių kriterijų buvo greitaveika. Ar pastebėjote, kad kuo toliau, tuo mažiau tai tampa svarbu? Mes taip įpratome prie greito interneto, kad pradėjome nebejausti skirtumo tarp greito, greitesnio ir greičiausio.
Telefonų liečiamais ekranais, socialinių tinklų atsiradimas, smarkiai ištobulintos bevielio ryšio technologijos – visa tai irgi galime vadinti lūžiais.
– Kompiuteriai, mobilieji telefonai, planšetės, išmanieji laikrodžiai ar net šaldytuvai prijungti prie interneto. Atrodo, viskas, ką paliečiame, valdoma internetu. Ar nemanote, kad tokios galimybės „atskyrė“ žmonės nuo realybės? Ar ne per daug pasineriame į virtualų pasaulį? Ar šiais laikais dar pavyktų išgyventi be interneto?
Audrius: – Nemanau, kad internetas žmones atskyrė. Negali atskirto to, kas nenori būti atskirtas. Taip, technologijos šiandien atima daug laiko, net per daug, tačiau juk tai pačių žmonių pasirinkimas. Žmonės yra smalsūs, o informacija ranka pasiekiama. Tai didelė pagunda, kuria sumaniai naudojasi technologijų kūrėjai. Augant apetitui auga ir pasiūla, kuri dar daugiau augina apetitą, o tada žmonės pamiršta ribas ir saugumą, kuris XXI a. yra tik iliuzija. Visi išmanieji įrenginiai renka informaciją apie vartotoją, kad gamintojas ar paslaugų teikėjas galėtų sukurti dar daugiau apetitą keliančių įrenginių ir paslaugų, o žmogų paverstų priklausomu. Visa tai vyksta prisidengiant kuriamomis „geresnėmis“, „patogesnėmis“ ir „tik jums“ tinkančiomis paslaugomis. Žmogaus protas yra tingus, todėl tingėjimas galvoti ar kurti traukia jį ieškoti to, kas jau sukurta arba sugalvota už jį.
Ar pavyktų išgyventi be interneto? Žinoma, juk vietovėse ar pasaulio taškuose, kur jo nėra, žmonės išgyvena ir net bendrauja. Galbūt reikėtų klausit, ar mes norime išgyventi be interneto teikiamo patogumo ir viliojančių blizgučių, kai viskas čia pat, ranka pasiekiama. Ar mes norime laiškus vėl rašyti ranka ir laukti atsakymo mėnesį. Ar įstengtume sulėtinti gyvenimo tempą? Jei taip įvyktų, atsirastų daugiau laiko gyvam bendravimui ir artimiems žmonėms.
Arnas: – Jungti bet kokius daiktus prie interneto vien todėl, kad tai įmanoma, yra kvaila. Nesuprantu, kam to reikia. Pvz., šaldytuvas – teoriškai internetu galėtų stebėti, kokių produktų ima trūkti, ir automatiškai juos užsakinėtų. Bet ar to norime? Ar esame tikri, kad tuos pačius produktus norėsime vartoti ir kitą savaitę? Ar gerai jausimės žinodami, kad šaldytuvo gamintojas teoriškai gali sekti mūsų mitybos įpročius?
Ar technologijos atskyrė žmones nuo realybės? Ne, neatskyrė, nes jomis paremtas gyvenimas jau yra realybė. Didžiausia problema, manau, yra ta, kad žmonėms tampa vis sunkiau atsirinkti, kas yra tikra ir teisinga, o kas – tiesiog internete paskleista fantazija. Kalbu ne tik apie melagienas, bet ir apie socialiniuose tinkluose „piešiamus“ idealius gyvenimus, tikrus ir virtualius draugus ir pan.
Jei interneto staiga neliktų, jausčiausi nekaip, nes tai greičiausiai reikštų, kad tampu bedarbiu… O jei rimtai, tai dingus internetui, žinoma, ištiktų šokas, gal netgi savotiška abstinencija. Juk nebeliktų įvairiausių dalykų, kuriuos dabar priimame kaip savaime suprantamus: naujienų, socialinių tinklų, apsipirkimų, televizijos, sutriktų daugelio tarnybų darbas, viešųjų paslaugų teikimas ir pan. Žmonija su internetu gyvena vos apie 60 metų. Jeigu išgyvenome iki tol, išgyventume ir staiga jam nustojus egzistuoti. Taigi posakis, kad „internetas visagalis“, nėra teisingas. Jis neegzistuotų be elektros. Linkėjimai elektrikams!
– Kaip įsivaizduojate interneto ateitį? Ar judame tinkama linkme? Ar sulauksime dar kokio didelio proveržio?
Audrius: – Sunku įsivaizduoti interneto ateitį, matant, kokiu patraukliu ir priimtinu šiukšlynu jis pavirto per pastaruosius 20 metų. Televizija ir visos paslaugos persikels į internetą, nes taip patogiau rinkti bei kontroliuoti informaciją. Manau, ateityje internetas bus nemokamas ir prieinamas bet kuriame pasaulio taške, tačiau už tai mokėsime asmeninės informacijos saugumo kainą.
Arnas: – Dideli žingsniai į priekį jau vyksta. Pvz., Lietuvoje 5G ryšys dar tik skinasi kelią, o kitose šalyse mokslininkai jau testuoja 6G technologijas. Ateityje, ko gero, galime tikėtis nemokamo interneto visiems; virtualios realybės technologijos turėtų suteikti galimybę keliauti po pasaulį (ar net po parduotuves) neišeinant iš namų, gal netgi „eiti“ į darbą Dubajuje, nepakylant nuo sofos Rokiškyje; autonominiai automobiliai pervežinės krovinius ir keleivius be vairuotojų pagalbos, dronai pristatinės siuntas (tai pamažu jau vyksta); atsiras naujų sporto ir verslo rūšių; matyti robotus, žmonių pagalbininkus, taps savaime suprantama; naujausi telefonai, ko gero, bus montuojami į akinius ar papuošalus, o maisto gaminimas taps visiškai automatizuotas. Judame tinkama linkme, judėjimas priešinga kryptimi reikštų grįžimą į praeitį.
Projektą iš dalies remia:
Būtų gerai, kad žmonija tiek pat investuotų į psichologų parengimą, o gal net psichiatrų. Gal dar reikėtų aktyvinti dirbtinį apvaisinimą ir ateityje jį teikti nemokamai. Klausimas, kad tik naudotųsi, nes juk vaiką nešioti reikia kantrybės, auginant reikės bent trumpam paleisti iš rankų išmanųjį. Kai laikas praleistas su įrenginiu smarkiai viršys laiką su gyvais žmonėmis, gerai nesibaigs. Ar pastebėjote, kad tik dabar atsiranda internetinės higienos konsultantų ir tai vienas kitas, mūsų šalyje dar neruošiami. Priklausomybė jau spėjo išsivystyti, įpročius pakeisti savarankiškai labai nelengva.