blank
Martyna Kartianytė (kairėje, Gabija Kaulakytė, Rugilė Balčiūnaitė. Asmeninių archyvų nuotr.

Patenkame tarp valstybių, kuriose daugiausia vaikų patiria patyčias  

Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad jaunimo emocinės ir psichinės sveikatos rodikliai kasmet blogėja. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, pastaruosius keletą metų Europos jaunimo psichinės sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, nerimo, depresijos, mitybos sutrikimų ir savęs žalojimo, daugėja.

Analizuojant  Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) 2020 m. atliktą vaikų ir paauglių psichikos sveikatos tyrimą, matyti, jog Lietuva pagal bendrus vaikų ir jaunimo vertinimo rezultatus užima tik 33 vietą iš 38 šalių, o pagal gerą jaunimo psichikos sveikatą užima tik 36 poziciją. 2020 m. PSO atliktas tyrimas atskleidžia, jog Lietuvoje jaunuoliai patiria daug skirtingų emocinių, psichologinių bei socialinių dirgiklių. Lietuva pagal 13, 15 ir 18 metų amžiaus jaunimo grupėse pateiktą statistiką patenka tarp valstybių, kuriose daugiausia vaikų patiria patyčias, arba patys tyčiojosi iš kitų tiek gyvai, tiek internetinėje erdvėje. Taip pat didelė dalis jaunuolių jaučia įtampą, spaudimą mokykloje ir kitus dirgiklius.

Ką pakeitė pandemija?

Tęsiantis karantinui ir sugriežtėjus jo sąlygoms jaunimas turėjo kardinaliai pakeisti savo gyvenimo būdą ir įpročius. Nuotolinis mokymasis, draudimas išeiti iš namų, bekontaktis bendravimas, aktyvios, visuomeninės veiklos nutraukimas jauną žmogų privertė dar labiau užsidaryti savyje, kartu pablogino emocinę būklę.

Kaip jie jaučiasi, ką išgyvena, kokias priemones ir kokią pagalbą renkasi norėdami sustiprinti savo emocinę sveikatą? Apie tai kalbamės su Rokiškio moksleivėmis Rugile BALČIŪNAITE, Martyna KARTIANYTE bei su mokyklą jau baigusia, projektų koordinate dirbančia Gabija KAULAKYTE.

Ar pandemija darė įtaką jūsų emocinei būklei? Kokias emocijas jautėte ir tebejaučiate per šį nežinomybės kupiną  pandemijos laikotarpį?

Rugilė: Esu aktyvi, visuomeninėmis veiklomis užsiimanti moksleivė. Daug laiko praleidžiu bendraudama su žmonėmis, moksleiviais, draugais. Visada turėjau veiklų, užsiėmimų ir renginių, kuriuose turėdavau dalyvauti. Todėl prasidėjus visuotinei pandemijai, mano veiklų ratas stipriai susiaurėjo. Veiklas, mokslą ir bendravimą perkelti į skaitmeninę erdvę užtruko, ir tai buvo didelis išbandymas, reikalaujantis susikaupimo, pakantumo ir kantrybės.

Pirmaisiais karantino mėnesiais jaučiausi savotiškai gerai. Nors ir buvo sunku susidėlioti, laikytis dienos plano, išlikti produktyviai, nesiblaškyti pamokų metu ir sutelkti visą savo dėmesį, viskas buvo įdomu ir nauja, o didelės bendravimo stokos nesijautė. Tačiau ilgainiui pradėjau ilgėtis mokyklos, klasės draugų, diskusijų, darbinio šurmulio, veidų be apsauginių kaukių ir, žinoma, mylimų mokytojų.

Gabija: Jei šio klausimo būčiau sulaukusi pačios pandemijos pradžioje, tvirtinčiau, jog mano emocinė būklė dar niekada nebuvo tokia tamsi ir niekada dar nebuvau patyrusi tokių didžiulių emocinių kalnelių. Vis dėlto bendrai žvelgiant į visą pandemijos laikotarpį ir praeitus etapus, šiandien galiu teigti, jog vertinant visumą mano emocinė būklė nepablogėjo. Turėjau labai gerų pamokų, iššūkių, o per tai mokiausi, stiprėjau ir augau kaip asmenybė.

Man asmeniškai sunkiausias laikotarpis buvo pats pirmas mėnuo, kai dar gyvenau užsienyje ir buvau visiškai įstrigusi Kanarų salyne – Lansarotės saloje. Emociškai mane stipriai paveikė darbo netekimas, negalėjimas grįžti į gimtinę, planų griuvimas, didžiulis chaosas aplinkui ir visiška nežinomybė. Tuo metu ėjau sunkiu, iššūkių pilnu keliu, buvau rimtai sunerimusi dėl savo emocinės, psichologinės būklės. Džiaugiuosi, kad greitai supratau, kas su manimi vyksta, ir ėmiausi prevencinių priemonių. Taigi emociškai sunkiausią etapą praėjau gyvendama Lansarotės saloje. Kai tik pavyko pasiekti vieną iš Europos didmiesčių, pradėjau jaustis saugiai bei ramiai, nors dar buvau toli nuo namų. Grįžau be menkiausio plano, ką daryti toliau, tačiau viskas gana greitai savaime susidėliojo. Lietuvoje pamačiau daug galimybių, įvairiausių veiklų, projektų, tad nieko nelaukusi į tai pasinėriau – žinoma, nuotoliniu būdu, bet tai man visai netrukdė, mačiau tik teigiamą pusę. Kaip tai matau dabar? Taip, tai labai patogu turint tam geras sąlygas: laisvė dirbti iš kur noriu, bent tris valandas galiu skirti papildomo laiko sau, sutaupau transportui, mažiau ir kitų išlaidų. Bet yra ir neigiama pusė, kurios ilgą laiką nenorėjau matyti. Mano komunikacijos įgūdžiai labai susilpnėjo, jaučiu emocinį atšalimą, man pasidarė sunkiau išreikšti savo mintis žodžiu, susidūriau su dėmesio išlaikymo sunkumais – būdama tarp kolegų sunkiau susikoncentruoju į atliekamą darbą, nuo to kenčia atliekamo darbo kokybė, ko nebuvo anksčiau.

Martyna: Pandemijos laikotarpis tikrai nebuvo lengvas, ypač kai išėjome į nuotolinį mokymąsi. Buvo sunku priprasti prie naujos sistemos ir darbo pamokų metu bei rasti motyvacijos. Šiuo laikotarpiu norėjosi susitikti su draugais, dalyvauti renginiuose, nes namuose jau pritrūkdavo veiklų.

– Kaip manote, kokie geriausi pasirinkimai emocinei sveikatai stiprinti? Kas geriausiai gali padėti – tėvai, draugai, psichologai, mokytojai? Ką renkiesi asmeniškai?

Rugilė: Tikriausiai, kaip ir dauguma, pandemijos metu išsikėliau sau įvairių tikslų. Nusprendžiau užsiimti meditacija, vakarais bėgioti, kartu su šuniuku eiti pasivaikščioti miško takeliu, skaityti knygas, užsiimti įvairiais rankdarbiais. Žinoma, dažnai būdavo dienų, kai po įtemptos dienos online pamokų nesinorėdavo nieko, o tik gulėti lovoje. Tuomet leisdavau sau pažiūrėti įdomų filmą, išsikepti mylimą patiekalą, pasidaryti didelį puodelį mėgstamos arbatos, atsijungti nuo interneto platybių ir pabūti ramybėje kartu su šeima ir savimi. Pandemijos metu supratau, jog svarbiausia savęs neperspausti, neužsibrėžti daug didelių tikslų, mokėti atsiriboti nuo didelio gaunamos informacijos kiekio, o dėmesį skirti savo ir artimųjų saugumui bei mokėjimui įsiklausyti į savo jausmus.

Gabija: Visų pirma, pradėjau rašyti „Covid19 pandemijos dienoraštį” (atsakinėdama į klausimus laikau jį savo rankose, tad lengvai galiu atsiversti reikalingą įrašą ir atpasakoti savo būseną). Kas tai? Kodėl? Kam? Dienoraštis tuo metu man buvo geriausias draugas, rašiau viską: kokios mintys sukasi galvoje, kaip jaučiuosi, ką veikiu dienos metu. Štai citata iš dienoraščio: „… įdomu, kaip tvarkysiuosi su emocijomis ir įvairiausiomis mintimis, kurios mane taip slegia. Rašau, kad išlikčiau stipri ir jokiu būdu neleisčiau sau panirti į aplinkui vyraujančią paniką” (March 16th). Manau, citatoje daug pasakyta, šie užrašai buvo skirti tam, kad sekčiau ir stebėčiau pati save. Realiai daugiau rašiau nei kalbėjau, žinoma, pokalbiai su artimiausiais yra svarbūs, tačiau tuo metu mažiausiai norėjau artimą aplinką apkrauti savo išgyvenimais. Žinojau, jog tuo metu geriausias ir atviriausias pokalbis yra su pačia savimi, tai yra – dienoraščiu.

Antra, medituodavau. Kiekvieną rytą susitelkdavau tik į save ir skirdavau bent jau 10 minučių meditacijai, o dienos metu prie to grįždavau, jei pajusdavau nestabilią savo būseną.

Trečia, pradėjau lengvai sportuoti. Kadangi fizinis aktyvumas yra vienas veiksmingiausių būdų palaikyti gerą emocinę ir psichinę būklę (nebekalbu apie fizinę), dėl šios priežasties pradėjau kuo daugiau judėti. Manau, bet kokia fizinė veikla labai gerai „pravalo galvą”, praskaidrina nuotaiką, suteikia energijos ir leidžia greičiau susikoncentruoti bei racionaliau mąstyti. Neslėpsiu, tikrai ne kiekvieną dieną pavykdavo save įtikinti sportuoti – būdavo visko.

Apskritai yra daugybė būdų tvarkytis su savo emocine būsena ir, manau, kiekvienas randa savus metodus. Pasidalinau tik tais, kurie asmeniškai man yra veiksmingiausi, tačiau žinau, kad esu nesibaigiančioj ieškojimų kelionėje.

Martyna: Manau, kiekvienam skirtingai, tačiau aš renkuosi draugus, su kuriais galiu išsikalbėti, nes dauguma mūsų amžiaus jaunimo pandemijos laikotarpiu patyrėme tą patį. Tad šią temą mano draugai supranta ir taip galime palaikyti vieni kitus.

– Emocinė sveikata. Ar ji svarbi jaunuolio gyvenime? Kodėl?

Rugilė: Mano nuomone, emocinė sveikata yra labai svarbi tema ne tik jauno žmogaus gyvenime. Juk tik suprasdami, kaip šiandien jaučiamės, mokėdami kontroliuoti ir valdyti savo emocijas, žinodami savo poreikius, galėsime palaikyti sveikus tarpusavio santykius su kitais žmonėmis bei su pačiais savimi. Gerinti savo emocinę sveikatą galime pradėti nuo labai paprastų ir nesunkių žingsnių. Kai užlieja įvairios emocijos, jaučiame pyktį, nerimą ar įtampą, pabandykime savęs paklausti: „Kodėl šiuo metu taip jaučiuosi, kas galėjo tai sukelti?“ Atsakę į šį paprastą klausimą žinosime, kur yra problema ir galėsime su tuo susidoroti. O svarbiausia, būkime pakantūs, tolerantiški ir rūpestingi savo aplinkiniams, kolegoms, šeimos nariams, draugams ir nepažįstamiesiems. Juk tik dalindamiesi šypsena jos galėsime sulaukti patys.

Gabija: Man emocinė sveikata yra be galo svarbi ir asmeniniame gyvenime tam skiriu prioritetą. Manau, viskas yra labai susiję, dažnai įvairius negalavimus, nesėkmes savo mintimis pritraukiame patys to nė nežinodami, bet lygiai taip pat mintimis galime save ir išgydyti, sau padėti. Aš manau, jog būdami emociškai stabilūs visai kitaip jaučiamės, bendraujame su aplinkiniais, kitaip matome, suprantame ir reaguojame į įvairiausias situacijas, priimame racionalesnius sprendimus bei esame atviresni pasauliui.

Martyna: Jaunimui atsižvelgti į savo emocinę būklę yra labai svarbu, nes nuo mūsų emocinės ir fizinės sveikatos priklauso darbas, energija ar motyvacija veikloms. Emocinei sveikatai stiprinti yra įvairių būdų. Manau, jog galima rasti įdomių, aktyvių veiklų laisvalaikiui, dalyvauti įvairiose paskaitose ar mokymuose, kuriuose yra kalbama, diskutuojama apie emocinį intelektą ar panašiomis temomis. Taip pat reikėtų nepamiršti pasikalbėti su šeima ar draugais.

Projektą iš dalies remia:

blank

 

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments