blank
Asmeninio archyvo nuotr.

– Pirmiausia papasakok šiek tiek apie save, kaip Jaunųjų lyderių klubo atstovę, žmogų, kuriam priimtinas savanoriavimas, visuomeninė veikla. Kaip apibūdintum save, sakykim, penkiais žodžiais?

– Galėčiau drąsiai teigti, jog savanorystė buvo vienas geriausių sprendimų, kurį esu priėmusi. Trejų metų kelionė jaunimo organizacijoje neatpažįstamai pakeitė mano asmenybę ir požiūrį į mane supantį pasaulį. Labai paprastai galiu pasakyti: bijočiau pagalvoti, kas būčiau šiandien, jei ne savanorystė. Šioje erdvėje gavau neįkainojamos patirties, galimybę pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, išmokau ne tik pasiimti, bet ir duoti – šiandien tai ir yra mano misija. Atsimenu momentą, kai supratau, koks svarbus man jaunas žmogus ir koks didelis mano troškimas su juo pasidalinti tuo, ką patyriau, pajaučiau, išmokau. Šios mintys mane paskatino žengti drąsų ir kartu be galo atsakingą žingsnį – kandidatuoti į prezidentės postą. Dažnai žmonės klausia, o ką jūs veikiate? Na, mes realybe paverčiame savo norus, svajones ir pačias netikėčiausias idėjas, mes atstovaujame jauno žmogaus balsui, sukame galvas, kaip rasti vyraujančių jaunimo problemų sprendimo būdus, mes kuriame, inicijuojame, organizuojame ir, svarbiausia, tikime tuo, ką darome. Visa tai – atveria plačias duris į gyvenimą, į patį stipriausią ir nenugalimą Tave.

Penki žodžiai, kurie apibūdintų mane: jautrumas, kava, chaosas, spontaniškumas, tikslai.

– Ką skaitai, kokios muzikos klausaisi, koks paskutinis žiūrėtas filmas, ką seki socialiniuose tinkluose?

– Knygos rankoje nelaikiau jau ilgą laiką. Bet dažnai pagalvoju, kaip norėčiau trumpam atitrūkti nuo kasdienybės, savo minčių ir pasiimti ją į rankas. Šiuo metu savo „Instagramo“ paskyroje seku įvairias asmenybes, kurios rašo, kuria, pasakoja giliausius, jautriausius išgyvenimus, į žodžius sudeda jausmus, todėl palieka skaitytoją dideliuose apmąstymuose. Rekomenduoju pasekti „Papeckiokime“ „Instagramo“ paskyrą. Būtent taip ir stengiuosi išlaikyti savo socialinius tinklus. Taip, kad juose matyčiau tai, kas man asmeniškai įdomu, tai, kas keltų teigiamų emocijų. Tiesa, nesu socialinių tinklų aktyvistė ir tuo džiaugiuosi. Muzika yra neatsėjama mano gyvenimo dalis, nors, jei atvirai, apie ją suprantu mažai, nes klausau tik tai, kas man patinka. Turiu labai blogą įprotį – negaliu užmigti be ausinukų, tai „misija neįmanoma“. Paskutinis žiūrėtas filmas – „12 Angry Men“. Jį mačiau ne kartą. Be proto žavus savo siužetu ir tuo, jog nespalvotas.

blank

– Kaip atsiradai „Gimtajame Rokiškyje“?

– Rajono savivaldybės administracija vykdė Jaunimo vasaros užimtumo ir integracijos į darbo rinką programą. Apie ją sužinojau iš jaunimo reikalų koordinatoriaus Gedimino Kriovės. Jis pasiūlė man užpildyti anketą. Nedvejodama tai padariau. Sužinojusi, jog galėčiau vasarai įsidarbinti „Gimtajame Rokiškyje“, tryškau iš laimės. Emocijos liejosi per kraštus. Labai džiaugiuosi, jog ši programa buvo mūsų mieste ir, manau, ji puikiai pavyko.

– Kokia buvo pirmoji užduotis redakcijoje? Papasakok su detalėmis.

– Mano pirmoji užduotis buvo parašyti straipsnį apie abiturientų nuotaikas po egzaminų. Idėją sugalvojau pati ir, gavusi leidimą rašyti, jaučiausi pakankamai pasitikinti savimi. Kadangi mano draugų dauguma – būtent abiturientai, tai šiek tiek gelbėjo. Nesijaudinau ir nebijojau prašydama jų pasidalinti savo mintimis. Buvo iššūkių ir nežinomybės, kaip stilistiškai ir vizualiai turėtų atrodyti straipsnis. Laikui bėgant išmokau ir įgavau supratimą.

– Sakei, kad norėtum rašyti apie tai, kas rūpi pačiai. Kas tai būtų?

– Savanoriaudami ir rašydami įvairius projektus jaunimo organizacijoje, dažnai gvildename nepatogias, jautrias arba diskusijas skatinančias temas mūsų visuomenėje (LGBTQ, diskriminacija, žmogaus teisės, lytinis ugdymas ir t. t.) Tai parodo jų aktualumą ir svarbą. Manau, straipsnis yra puikus įrankis iškelti į paviršių problemą ir ieškoti sprendimo būdų ir, žinoma, kviesti skaitytojus diskusijos. Rūpi jaunimas, jų nuomonė, požiūris.

blank

– Ar taip įsivaizdavai gerokai chaotišką žurnalistinę virtuvę, redakcijos darbą? Kokių temų mums pasiūlytum žiūrėdama iš šalies, žiūrėdama dar labai jauno žmogaus akimis?

– Supratau, jog reikia gebėti reaguoti greitai ir efektyviai. Nemeluosiu, tai buvo sunkiausia. Labai retai gaudavau užduotį, kurią reikia paruošti „čia ir dabar“. Bet buvo ir tokių momentų. O tada jau mane užplūsdavo daug chaoso ir baimių: ar suspėsiu, ar pavyks per trumpą laiką įgyvendinti straipsnio idėją ir išspausti, kiek galiu daugiausiai iš savęs? Tokia patirtis tik dar labiau augino, stiprino mano įgūdžius ir didino pasitikėjimą savimi. Minėjau man rūpimas ir įdomias temas, apie tai mielai skaityčiau. Bet jaunimas šiandien labai įvairus ir skirtingas. Todėl sunku būtų kalbėti už visus. Manau, bet kokia tema, kuri paliečia jauną žmogų, patraukia ir jo akį. Tai gali būti jaunimo galimybės, aktualios problemos ar šešėlyje esantys talentai.

– Dirbai du mėnesius. Kas sunkiausia? Ką tau davė šita patirtis? Čia juk kasdien vis kažkas nauja, dažnai visai ne tai, ko tikiesi – dažnai eini vieno, o randi kitą.

– Dažnai aplinkiniai manęs klausdavo, kaip sekasi dirbti, ir mano atsakymas visada buvo toks pat – per gerai, jog būtų realybė. Kodėl taip pozityviai? Redakcijoje dirbau su be galo šiltu, jaukiu ir nuoširdžiu kolektyvu. Redaktorei rūpėjo mano augimas, sulaukdavau atviro grįžtamojo ryšio, o tai mane paskatino nepasiduoti ir priimti naujus iššūkius. Atsimenu vieną momentą, kuris įstrigo… Rašydama straipsnį stabtelėjau akimirkai. Ir galvoju – kaip man pasisekė, jog gavau galimybę dirbti tai, kas nuoširdžiai patinka, padeda įgauti patirties, tai, kas pasitarnaus ateityje. Tokia supanti aplinka neleido galvoti apie tai, kad kažkas bloga ar  sunku, o atvirkščiai skatino žvelgti į viską pozityviai.

– Tai ar norėtum rinktis studijuoti žurnalistiką, ar visgi padirbėjusi čia pakeitei nuomonę? Kodėl?

– Žurnalistikos studijuoti neplanuoju, bet šiam sprendimui neturi įtakos darbas laikraštyje. Manau, čia viskas kitaip, palyginti su didesniais naujienų portalais. Pagrindinė priežastis – neturiu reikiamų charakterio ir asmenybės savybių šiam darbui.

– Dabar esi dvyliktokė. Jei ne žurnalistika, tai kas tada?

– Žinau tvirtai, jog eisiu socialinių mokslų kryptimi. Šiuo metu galvoju apie komunikacijos studijas, kitas variantas – leidyba ir reklama. Nors, prisipažinsiu, spontaniškumas mane gali nuvesti netikėtais keliais, apie kuriuos net dabar nesusimąstau.

Projektą iš dalies remia:

blank

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments