– Ar prisimenate savo, kaip mokytojo, pirmąją pamoką? Kada, kur ir kaip tai buvo? Kaip sekėsi?
– Pirmą pamoką turėjau labai netikėtą. E. Tičkaus mokykloje su rokiškėnais, kurie mokėsi „pedagoginiame“ matematiką, atlikome praktiką. Jai vadovavo mokytojas Juozas Augulis, o direktoriaus pavaduotojas tada buvo Feliksas Petrauskas. Mus, studentus, labai gražiai priėmė kaip būsimus jaunus specialistus. Pirmąją dieną ėjom pas Augulį stebėti pamokų, aptarėm. Ir štai ateina kita diena, ateinam vėl į mokyklą pakylėti, o Augulis ir sako: „Štai, Zenonai, tau raktas, žurnalas, eini vesti pamokos šeštokams.“ Paskui pagalvojau, kad profesionaliai jis padarė, maždaug „eik ir plauk“ vienas. Šitas gyvenimo epizodas sustiprino mane, po šito šoko nebebijau eiti į pamokas. Aš jam dėkingas už tą pirmą krikštą. Koks mokytojo įžvalgumas.
– Didžiausias fiasko pedagogo karjeroje, kai Zenonas keikėsi ir sau mintyse sakė: „Mesiu šitą reikalą?“Tik nesakykit, kad niekada nieko panašaus nėra buvę, nes visi mes žmonės.
– Be abejo, atsitinka sėkmės ir nesėkmės, kai ruošiesi ruošiesi, ir vis tiek nepasiseka pamoka, vaikai nepasiruošę, arba ateini į klasę ir viską reikia keisti ekspromtu. Arba mokei mokei, o kontrolinį blogai parašo, nebesupranti, ką reikia daryti. Mesti šio darbo niekada nenorėjau, bet dažnai galvojau, ką daryti, kaip juos išmokyti. Nusivylimų, aišku, būta, kaip ir kiekvienam, „tenka nudegti rankas“. Iš pamokos, būdavo, pabėga, bet niekada neskųsdavau. Lukštuose tada mokytojavau. Kaip klasės vadovas turėjau eiti lankyti tėvų į šeimas. Ateini jaunas mokytojas, turi surasti kalbą, kaip ten sąlygos sudarytos. Vis galvodavau tuomet, o kodėl aš turiu lankyti šeimas, nesimokėm tokių dalykų, bet paskui atsirado praktika. Gediškiai, Lukštai, užpustyta, nespėdavau kartais į pirmą pamoką. Visko būta…
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Nuoširdus žmogus, mokytojų, mokinių ir tėvų gerbiamas vadovas, sėkmės Jums, Zenonai!