Organizatorių nuotr.

Horvátas Vienos miško pasakas parašė 1931-aisiais ir joje pavaizdavo fašizmo užuomazgas vokiečių ir austrų sąmonėje. Jos paruošė Hitlerio atėjimą į valdžią 1933-iaisiais ir nulėmė, kad fašistinė Vokietija be jokio pasipriešinimo okupavo Austriją 1939-aisiais. Horváthas buvo vienas pirmųjų prieškario intelektualų, parodęs, kad fašizmas nėra tik jėga primesta ideologija – jis gimsta viduriniosios klasės sąmonėje, valdomoje vertelgiškų tikslų ir primityvaus nacionalizmo. Horvátas labai rizikavo, kandžiai pašiepdamas užgimstančios nacių ideologijos žiedus. „Vienos miško pasakų“ motto: „Niekas taip neperteikia begalybės, kaip kvailybė.“ Pats būdamas mažumos dalis, Horvatas sugebėjo demaskuoti daugumą, jungdamas aštrią satyrą ir liaudiškos dramos žanrą. Jo tekstai liejasi kaip to paties pavadinimo garsusis Strausso valsas, bet tariamas lengvumas atveria tikrąjį siaubą…

Pirmą kartą Jaunimo teatre dirbanti režisierė Yana Ross, kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi, Vienos miško pasakas perskaitys savaip: „Mes kuriame adaptaciją, bet esminės pjesės temos – nacionalizmas, kultūrinės tradicijos, veidmainystė – išlieka spektaklio ašimi. Spektaklio žanras – tragikomedija. Tai spektaklis, kuris provokuos juoką, tačiau tam tikru metu tas juokas gali priversti pasijusti labai nepatogiai…“, – sako režisierė. Mes šiek tiek keičiame siužetą, šiek tiek keičiame veikėjus, iš 1931 metų keliamės į 2019 metus, iš Vienos keliamės į Vilnių, iš austriško nacionalizmo  – į lietuvišką nacionalizmą, iš austrų ir vokiečių santykių – į lietuvių ir rusų santykius, bet kūrinio esmė vis tiek išlieka tose problemose ir temose, kurias savo dramaturgijoje koduoja Horváthas“ – sako dramaturgas M. Nastaravičius.

Horvátho pjesėje pagrindinė veikėja – jauna mergina Mariana. Ji įsimyli ir siekia ištekėti, bet patiria nesėkmę po nesėkmės. „Mariana (mūsų spektaklyje ji bus Marytė) yra tas žmogus, kuris provokuoja visuomenės reakciją, tačiau jos, kaip pagrindinės veikėjos, neišskirčiau. Spektaklio kryptį man visada diktuoja pats pjesės pavadinimas, kuris vokiškai skamba taip: Geschichten aus dem Wiener Wald. Vokiečių kalba žodis pasakos turi platesnę reikšmę, tai yra istorijos pagrindu sukurtos netikros istorijos, legendos, mitai, ir tos pačios pasakos… Pačiame žodyje randu pliuralizmo užuominą, tad turime suprasti, kad tai nėra vieno žmogaus istorija. Tai – epizodai, paveikslai iš žmonių gyvenimo, todėl ir veikėjai veikia kartu, šis pasakojimas yra apie bendruomenę“, – sako režisierė Y. Ross.

Y. Ross kūryboje dažnai nėra pagrindinių ar šalutinių veikėjų, nebelieka teigiamų ir neigiamų personažų, herojų ar antiherojų. „Mes stengiamės parodyti, kokie yra tos bendruomenės veikimo modeliai ir kaip per juos atsiskleidžia tam tikros visos visuomenės įtampos. Šis spektaklis yra ir pastanga dar kartą perskaityti tas mūsų pačių vieni kitiems sekamas pasakas tiesiogine ir perkeltine prasme. Pasakas galime suvokti kaip tam tikrą kultūrinį, istorinį palikimą, tai, ką randame knygose, liaudies pasakojimuose… Bet kita pasakų reikšmė galėtų atsiremti į raginimą vienas kitam: „nesek man pasakų!“ Kitaip tariant, – nemeluok! Būk su manimi nuoširdus! Veidmainystė ir negebėjimas, nenorėjimas būti atviru vienas kitam – taip pat yra viena iš spektaklio temų“, – sako M. Nastaravičius.

Y. Ross akcentuoja dar vieną Horvátho pjesėje atsiskleidžiančią – šeimos temą, kaip visuomenės atspindį. Kiek žmogų formuoja jo šeima, tėvai? Ir kiek tai daro įtakos žmogui kuriant savo šeimą? „Noriu apčiuopti pamatus, ant kurių laikosi lietuviška šeima. Pjesės veikėjas –  šeimos žmogus, turintis darbą, teisę balsuoti, žmogus, kuris apie save stengiasi sukurti geresnį vaizdą, negu iš tikrųjų yra. Svarbu dar, kad ir kaimynai galvotų, jog pas tą žmogų viskas yra gerai. Tai viduriniosios klasės atstovas, kuris turi nuolat dirbti. Nes nuolat bijo, kad gali savo vietą prarasti. Man atrodo, kad Lietuvoje tokią padėtį turi dauguma žmonių: jie dirba, nes jeigu nebedirbs, negalės išlaikyti savo šeimos. Pagrindinis viduriniosios klasės variklis – turi dirbti tam, kad užsidirbtum, apmokėtum sąskaitas, pamaitintum vaikus ir toliau eitum į darbą. Šis viduriniosios klasės pagrindas nuo pat Prancūzijos revoliucijos iki dabartinių laikų yra labai trapus  – didžiausia viduriniosios klasės baimė yra atsirasti dugne, tai baimė, kad žmogus praras savo padėtį visuomenėje. Ir jei žmogaus turima padėtis yra truputį geresnė nei kito, jis jos laikosi bet kokia kaina“, – sako režisierė.

 „Vienos miško pasakos“: istorija ir žmonių istorijos kartojasi…

Valstybinis jaunimo teatras jau netrukus žiūrovams pristatys premjerinį režisierės Yanos Ross spektaklį Vienos miško pasakos pagal austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjesę. Aktoriai Janina Matekonytė, Paulina Taujanskaitė, Aleksas Kazanavičius ir Vidas Petkevičius dalijasi mintimis apie darbo procesą ir kuriamus vaidmenis.

Skaitant pjesę, gana paprasta įsijausti į, regis, lengvą bei neįpareigojančią jos nuotaiką. Vis dėlto spektaklyje netrūksta sudėtingų potemių, tragiškų įvykių. Rašytojas Mindaugas Nastaravičius dramaturgo Horvátho sukurtą prieškario istoriją perkelia į šiandieninę Lietuvą. Apie ką, jūsų nuomone, bus šis spektaklis?

Paulina Taujanskaitė: Be abejo, kaip ir dauguma spektaklių, Vienos miško pasakos turi kur kas daugiau poteksčių. Tačiau man asmeniškai artimiausia dvigubų standartų problematika, kuri atskleidžiama per asmeninius, šeimos santykius. Žmogus savyje turi susiformavusias taisykles, moralines normas, tačiau, nors pats ne visada jų laikosi, kitą žmogų yra linkęs labai greitai pasmerkti. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje dabar vyraujančios temos, tarkim, smurtas gatvėje. Jeigu matai, kad praeivis buvo abejingas, iškart pradedi jį smerkti, tačiau, jeigu tas praeivis būtų tavo vaikas, sakytum: „Dieve, tik nesikišk.“ Žmogų, kuris nėra su mumis susijęs, mes vertiname žymiai kritiškiau nei artimąjį. Iš patirties žinau, kad kartais labai sudėtinga priimti tinkamiausią sprendimą. Tarsi pagal visas savo nuostatas turėčiau elgtis vienaip, tačiau pasielgiu kitaip. Iš dvigubų standartų kyla ne tik apmąstymai apie pasirinkimo ir prigimties sąvokas, disonasą tarp moralinių normų ir elgesio, bet ir kitos su tuo susijusios temos, pavyzdžiui, požiūris į lygias lyčių teises.

Janina Matekonytė: Poteksčių yra daug, tačiau, mano nuomone, esminė mintis sukasi apie žmogų, kuris yra visoks. Ir visuomet toks buvo. Su šviesiomis ir tamsiomis pusėmis. Dėl šio prigimtinio dualumo žmogus, deja, niekada nepasimoko iš svetimų klaidų. Kartais elgiasi taip, kaip neturėtų, nors gerai jaučia vidinį pasipriešinimą. O įtaką mūsų poelgiams, sprendimams neretai daro tam tikra linkme susiklosčiusios aplinkybės.

Aleksas Kazanavičius: Nežinau, ar man pavyks atsakyti, apie ką spektaklis, nes jis, tarsi gyvas organizmas, nuolatos kinta, o su kaita atsiranda naujų klausimų, naujų sprendimų. Man jame įdomiausias dviejų laikotarpių sugretinimas. Tarpukariu buvo didžiulė krizė, artėjo karas, kurį visi nujautė. O dabar, regis, pasaulis visai kitoks, tačiau vis dėlto su savais iššūkiais. Krizės pasaulyje turi skirtingus veidus, kaip ir žmonės, bandantys išgyventi jų metu. Šis bandymas išgyventi krizės laikotarpiu išgrynina vertybes ir pasirinkimus. Tiesa, nesinori prikarksėti, tačiau manau, kad karo ir nacionalizmo atmosfera neišnyko, ir ši nuolatos nepaliaujamai kintanti globali aplinka daro didelę įtaką žmonių santykiams.

Vidas Petkevičius: Pjesė derinama prie lietuviško žiūrovo, todėl ir tarpukario aktualijos transformuotos taip, kad atlieptų šiandienos pasaulį. Viskas absoliučiai pasikeitė. O kas ne?.. Vidutinis žmogus, kuris sudaro pagrindinę visuomenės masę. Ir šis žmogus yra sudėtingas, įvairialypis, savyje talpinantis ir juodą, ir baltą.

Kalbant apie darbą su Yana Ross, ar perskaičius pjesę ir pradėjus pirminį etapą visuomet sutapdavo jūsų ir režisierės nuomonės? Jeigu ne, kuo išsiskirdavo?

Janina Matekonytė: Aš esu labai dėkinga, kad likimas suteikė man progą dirbti su Yana Ross. Režisierė sugeba sukurti nepaprastą bendradarbiavimo atmosferą. Ji labai atvira pasiūlymams, viskas išdiskutuojama. Kūrybinis procesas be galo įdomus, mat režisierė, jausdama didelę meilę ir pagarbą aktoriaus profesijai, akcentuodama neskubėjimo reikšmę, stengiasi mums padėti pjesės kontekstą pasitelkiant „gilumines“ priemones – literatūrą, filmus, konsultacijas su istorikais, tarpusavio diskusijas. Ir viskas tam, kad įdėmiai įsižiūrėtume į kasdienybę – kurgi mus veda ši įsibėgėjanti civilizacija. Gilinamės, kaip jautėsi pats dramaturgas Horvathas, rašydamas pjesę ir nujausdamas artėjantį fašizmą, kaip jis, sėdėdamas bare, gaudydavo realių žmonių frazes, kurias vėliau įdėdavo į savo personažų lūpas. Režisierė turi neįtikėtiną gebėjimą sukurti kūrybinę atmosferą, repeticijų metu padėti mums įveikti baimę ir įtampą. Kartu atsiranda ryžtas siekti kuo geresnio rezultato. Tai tikra dovana aktoriams.

Paulina Taujanskaitė: Visko pasitaiko, būna, kad nuomonės išsiskiria, tačiau niekada dar nenutiko taip, kad jos išsiskirtų kardinaliai. Darbas su Yana Ross labai malonus. Režisierė yra nuostabi, nes sugeba prieiti prie kiekvieno iš mūsų, sukurti puikią darbinę atmosferą… Net į visus nevykusius aspektus režisierė reaguoja labai maloniai – juos paverčia pokštu ir užkerta kelią baimei. Tiesą pasakius, aš jau kurį laiką mąsčiau apie pasitraukimą iš aktorės profesijos, nes psichologiškai ji labai skausminga, o rezultato, regis, vis nėra. Be to, mane erzino ta tradicinė pavaldumo režisieriui pozicija – tu turi paklusti, o man, jeigu nuomonės išsiskiria, tai padaryti labai sunku. Dėl šių priežasčių, siaubingos įtampos, kurią jausdavau, aš neapkęsdavau kūrybinio proceso, mėgdavau vaidinti tik jau turint galutinį rezultatą. O dabar jaučiu, kad pagaliau atrandu vaidybos džiaugsmą, mėgaujuosi pačiu procesu ir šiuo atveju visiškai pripažįstu režisierės pranašumą. Kaip sakoma: „Įsakinėjama tik tam, kas sau pačiam paklusti neįstengia.“ Kai matau žmogų, išmintingesnį už mane, kai jaučiu abipusę pagarbą, tuomet savaime nėra prieš ką priešintis. Būtent dėl to, grįžtant prie pjesės, jeigu nesutinkam dėl kokio nors aspekto, atrandam kompromisą.

Aleksas Kazanavičius: Kalbant apie savo kuriamą Roberto vaidmenį,  reikia pasakyti, kad prieštaravimų nebuvo. Režisierė veda ten, kur ji nori, tačiau viskas paremta glaudžiu bendradarbiavimu. Procesas labai smagus. Viskas vyksta gana sklandžiai ir abipusiai – ji gilinasi į aktorių mintis, įsiklausydama šį kūrybinį spektaklio kelią gali pasukti viena ar kita linkme. Kūrybinio proceso metu šlifuojami kampai, išgryninamos pozicijos. Horvátho pjesėje mano personažas yra Rotmistras, tačiau, kadangi jis atrodė kaip mistinė būtybė iš anų laikų, o pjesės veiksmą spektaklyje norėjome perkelti į dabartį, veikėjas pavirto Robertu, buvusiu saugumo darbuotoju iš tarybinių laikų. Ir jis bando gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, išgyventi.

Vidas Petkevičius: Ginčų nebuvo, tačiau buvo diskusinių pamąstymų. Režisierė man tikrai labai daug padeda, mes labai gerai sutariame, o ir ypatinga darbinė atmosfera labai stipriai prisideda prie personažo kūrimo. Nėra jokios įtampos, jautiesi laisvas kurti. O tai labai svarbu, nes gali klysti, o dar svarbiau – kad nebijai suklysti, nes aktoriai visuomet pergyvena dėl muštro ir rėkimo. Kalbant apie patį veikėją, moralinių aspektų, kurie man iš tiesų labai nepriimtini, buvo. Mano veikėjas, Karalius, yra daugiau kairiųjų pažiūrų, o aš esu labai ištikimas patriotas. Adaptuotoje pjesėje buvo žodžių, kuriais negražiai atsiliepiama apie Lietuvą. Aš taip ir pasakiau – nesakysiu šitų žodžių, nenoriu. Režisierė su dramaturgu įsiklausė, labai geranoriškai sureagavo, pataisė, ir viskas buvo labai lengvai išspręsta.

Kuriant vaidmenį buvo sunku susigyventi su savo personažu? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Janina Matekonytė: Man buvo nežmoniškai sunku priimti faktą, kad esu tas veikėjas, kuris įvykdo tokį brutalų, žiaurų sprendimą. Pats personažas iš tiesų labai sudėtingas, nes jo charakteris, moraliniai principai, poelgiai man labai svetimi ir sunkiai pateisinami

„Vienos miško pasakos“ – jau kovo 12 d., 18.00 val. Rokiškio kultūros centre.

Skubėkite įsigyti bilietą ir pasinaudokite nuolaidomis:

  • Perkant 4 bilietus vienu metu (12 arba 15 eurų)– du vietos dovanų!
  • Perkant vieną bilietą (12 arba 15 eurų) – 50 proc. nuolaida bilietui į Rokiškio liaudies teatro spektaklio „Gluosniai vėjuje“ premjerą Kovo 29 d.!
kasyba

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie