Puošnių verbų mūsų krašte nebuvo
Tokių verbų, kokias dabar kuria I. Bieliūnienė, mūsų krašte nebuvo. Aukštaitijoje, Suvalkijoje ir Žemaitijoje žmonės į bažnyčią nešdavosi kadagio šakelę. Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje verba ar verbele vadindavo gluosnių šakeles. Prie jų dar pridėdavo kadagio. Kai kas vietoj gluosnio rinkdavosi karklų su „kačiukais“ šakeles. Populiaru būdavo tokias verbas papuošti – kas pridėdavo popierinių gėlių, kas kokio žydinčio augalo šakelę, kas įkomponuodavo pernykščių ąžuolo lapų.
Pietryčių Lietuvoje žmonės į bažnyčią nešdavosi tik popierinių gėlių puokšteles, pritvirtintas prie medinio kotelio.
Tik Vilniaus krašte mirguliavo didelės, puošnios verbos, išgarsėjusios ir už Lietuvos ribų. Vilniaus verbos dabar tapo daugiau ne religinės šventės atributu, o mūsų buities dekoratyviniu elementu. Anksčiau jos buvo trijų rūšių: apvaliosios, vienpusės plokščiosios, sausų gėlių žiedų puokštelės. Iš pradžių jos buvo paplitusios maždaug 50 km spinduliu aplink Vilnių. Ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supindavo spalvingą rykštę. Jos raštai būdavo įvairiausi. Juos sukomponuodavo derindami sausučių žiedelius, nudažytas skiedreles, įvairiaspalvius džiovintus augalus. Verbos viršuje įpinamas pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštas. Dažniausiai jos būdavo pusės metro ilgio, o verbų storis –įvairus.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
