„Vienos miško pasakose“ buvo visko, kaip gyvenime. Ir nepatogių, nepagražintų scenų – taip pat. Sigito Daščioro nuotr.

Spektaklį „Vienos miško pasakos“ organizatoriai reklamavo ypatingai. Bijojo, kad darbas liks nepastebėtas, nes visiškai šviežias, mažai apie jį kalbėta. Į spektaklį ir nesusirinko pilna salė, o susirinkusieji balsavo  prasčiau nei, tarkim, už „Elzės žemę“ – beveik 88 proc. „taip“. Dailininkas Žilvinas Vaičiūnas  apie spektaklį sakė: „Tėškė visą gyvenimišką realybę į veidą. Kai, rodos, gyvename laisvi, bet ta laisvė labai sąlyginė, veikiama aplinkinių prietarų, asmeninių požiūrių ir norų. Ir tada tikrasis žmogaus savitumas užgniaužiamas vardan aplinkos. Žiūrėjau ir kartais su apmaudu galvojau – bet juk taip ir būna, taip yra. Girdėjau nuomonių, kad kai kurių scenų galėjo ir nebūti, bet aš manau, kad menas turi rodyti ir nepatogias scenas be pagražinimų. Tada ir tampa paveiku. Spektaklis, kuriame buvo ir juoko, ir dramos. Kaip gyvenime.“

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: