Generalinės repeticijos akimirka. Teatro archyvo nuotr.
Generalinės repeticijos akimirka. Teatro archyvo nuotr.

– Kodėl spektaklio herojumi, pagrindine ašimi pasirinkote būtent trečiąjį Lietuvos prezidentą – Kazį Grinių? Ar spektaklis, gilinimasis į praeitį, aktualus šiomis dienomis?

– K. Griniaus mintys kaip niekad aktualios šiandien net globaliu mastu – jau anuomet jis kalbėjo tą patį, ką JAV prezidentas Barakas Obama, baigdamas savo kadenciją 2017 m. Už demokratiją reikia nuolat kovoti, negalima leisti diktatoriškiems režimams sunaikinti demokratijos idėjos. Kaip vienas aktyviausių ir atkakliausių lietuviškosios demokratijos kūrėjų, daktaras K. Grinius pasižymėjo atidumu žmonių gerovei, tolerancija, siekė skirtingų tautų sugyvenimo, buvo pacifistas. Jo, kaip asmens ir politiko, kuklumas, prioritetas visuomeniniams interesams žavėjo to meto žmones, žavi ir iki šiol. Maža to, daktaro K. Griniaus biografija – tai beveik šimtmečio Lietuvos istorija: nuo tautinio atgimimo, pirmųjų „Varpo“ leidinių, knygnešio kelių, Rusijos kalėjimų, Lietuvos valstybės atkūrimo, demokratinės santvarkos joje puoselėjimo iki diktatūrinio režimo, Rusijos ir Vokietijos okupacinių režimų, tremčių, pabėgėlių stovyklų ir emigracijos į JAV. Tuo šio politiko įtaka Lietuvai nesibaigė. Trečiasis prezidentas, dar būdamas Lietuvoje, o ir emigracijoje JAV, tapo šiuolaikinės Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus tikru mokytoju. Jų ryšiai spektaklyje atskleidžiami per vieno geriausių V. Adamkaus draugų – K.Griniaus sūnaus Liūto personažą. Ši istorija dar gyva.

– Vadinasi, galima teigti, jog spektaklis – gyva istorijos pamoka?

– Manau, taip. Dokumentinė pjesė paremta paties K. Griniaus ir jo sūnaus atsiminimais, Gedimino Ilgūno ir Alfonso Eidinto monografijomis, tarpukario spauda. K. Grinius man imponavo nuo pat vaikystės, kaip ir visa Kauno tarpukario kultūra. Visa tai aš dar paauglystėje tyrinėjau savo tėvų ir dėdės, prof. Vlado Lašo, bibliotekoje. Todėl dabar mano statomi spektakliai, skiriami tarpukariui, yra pripildyti tam laikotarpiui būdingų detalių, tuometinės kalbos figūrų, anekdotų ar net autentiškų daiktų. Šis spektaklis – „Alksniškės“ – mus nuves į Suvalkijos ūkininkų sodybą Antrojo pasaulinio karo metais, kur šeimininkauja K. Griniaus sesuo ir sūnėnas. Autentiška tai, kad spektaklio scenografijoje žiūrovai išvys jų sodyboje augančio ąžuolo šaką, į teatrą atkeliavusią tiesiai iš Alksniškių.

– Spektaklį ne tik režisavote, bet ir gilinotės į Kazio Griniaus atsiminimus, Gedimino Ilgūno ir Alfonso Eidinto monografijas, prezidento sūnaus Liūto Griniaus atsiminimus (išleistus JAV) bei tekstus iš 1926 m. „Varpo“, skirto prezidentui. Kiek laiko, be pastatymo, užtrukote?

– Pati pjesė buvo parašyta 2016 m. pavasarį. Tam užtrukau tris mėnesius. Na, o jos pristatymas įvyko K. Griniaus jubiliejaus proga gruodžio 17 d. istorinėje Prezidentūroje Kaune. Spektaklis „Alksniškės“ pradėtas kurti Kazio Griniaus metais, minint jo 150-ąsias gimimo metines. Šis darbas tapo rimtu ir kartu smagiu – koks, beje, ir buvo pats dr. K. Grinius – paminklu trečiajam Lietuvos prezidentui. Kartu tai – gyva Lietuvos istorijos ir politikos pamoka ar paskaita bei patriotiškumą žadinantis sceninis kūrinys. Tačiau vienas svarbiausių mano, kaip autoriaus ir režisieriaus, tikslų – „Alksniškėmis“ atstatyti istorinę neteisybę: K. Grinius mums beveik nežinomas, nes jis buvo sąmoningai nustumtas užmarštin – nepatogus ir Antano Smetonos režimui, ir sovietinei bei fašistinei valdžioms. O juk jis buvo beveik visų tarpukario Lietuvos vyriausybių ministras ar ministras pirmininkas, visų per beveik šimtmetį Lietuvą engusių okupacinių valdžių represuotas visuomenės ir politikos veikėjas, lietuviškos medicinos terminijos kūrėjas, kovos su džiova lyderis Lietuvoje, žydų gelbėtojas. Tokių asmenybių valstybės istorijoje turime ne tiek jau daug, kad galėtume sau leisti jas užmiršti.

– Suprantu, kad dokumentų studijos užtruko ilgai… O kiek laiko prireikė spektakliui pastatyti?

– Visas „Alksniškių“ kūrimo procesas – nuo pirmojo pjesės sakinio iki premjeros – užtruko apie devynis mėnesius. Spektaklio premjera įvyko šių metų Vasario 16-ąją – datą, kurią šis spektaklis Kauno miesto kameriniame teatre suskambėjo ypatingai. Aš ir visa teatro trupė tikimės, kad ir festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ publikai jis taps ypatingu įvykiu – ir dėl vaizduojamų personažų artumo žemės žmogui, ir dėl pažintinio bei patriotinio užtaiso.

– Dėkoju už pokalbį.

 

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie