„Buvo gerokai daugiau, nei tikėjausi“
Indrės Patkauskaitės vaidinama Katrė, ko gero, bus svarstoma tarp kandidačių nominuoti už geriausią moters vaidmenį. Komisija į pirmąjį posėdį renkasi šiandien. Taigi kol kas tai nėra oficialu, juolab kad laukia dar daug stiprių spektaklių. Ryškiai „Marčioje“ žibėjo ir Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis. „Taip“ „Marčiai“ pasakė 87,47 proc. žiūrovų. Pristatydama spektaklį pati režisierė G. Tuminaitė (vis rečiau režisieriai atvažiuoja patys) festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ vadino labai svarbiu ir aktorių laukiamu.
Vienas iš žiuri narių Eligijus Daugnora apie „Marčią“ sakė: „Man buvo gerokai daugiau negu tikėjausi. Nes paskutiniai G. Tuminaitės spektakliai atrodė ryškiai silpni.“
Gražus žaidimas?
Praėjusį trečiadienį festivalyje vaidino Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Jie atvežė spektaklį „Durys“, kuriame buvo daugiau šokio ir judesio negu kalbos, o ir ta nelietuviška. Laimėjo tie žiūrovai, kurie pasidavė žaidimui ir giliai neieškojo prasmės (57 proc. „taip“ ). E. Daugnora sakė: „Tai buvo gražus, fainas žaislas. Bet mane užkabino tik gražumas. O žaist didelio noro nepajutau.“ Viena žiūrovė teigė, jog šiame spektaklyje buvo kažkas tobulo. „Mes tą patį galvojame. Ir visai nepykstame, jei žiūrovai nesupranta. Nes nebūtina viską suprasti iškart“, – sakė šiame spektaklyje vaidinęs ir už vaidmenį „Auksiniam scenos kryžiui‘ nominuotas Rytis Saladžius.
Pranašauja sėkmę
Daug diskusijų sukėlė šią savaitę parodytas Jaunimo teatro spektaklis „Vienos miško pasakos“. Gaila, žiūrovų jame nebuvo tiek, kiek galėjo būti. Rokiškio kultūros centro direktorė Vaiva Kirstukienė šviežiam trijų valandų darbui, kurį režisavo Yana Ross, pranašauja tokią pat sėkmę kaip ir kultiniam Oskaro Koršunovo „Išvarymui“, kuris daugybę metų renka pilnas sales.
„Man patiko, bet kartu labai supratau tuos, kuriems tas spektaklis buvo gerokai per sunkus ir net nepakeliamas. Tiesiog buvo tikrai sunkus morališkai, verčiantis rinktis ir tapatintis su besirenkančiais situacijoj, kurioj nesigaudai, kur gėris, kur blogis, o kartais suvis, ar gėris apskritai egzistuoja. Aš paskui net apie savo spektaklį („Gluosniai vėjyje“, premjera kovo 29 d. – aut. past. ) galvojau, nes buvau jau beveik nusprendęs palikt juodai beviltišką pabaigą ir išbraukt viltingą finalą. Gal bus kitaip“, – kalbėjo E. Daugnora. Paklaustas, kodėl žmonės apskritai eina į teatrą, E. Daugnora sakė, jog dauguma žmonių eina į teatrą ieškodami to, kas atpažįstama. „Bet yra tokių kaip aš, kurie eina tikėdamiesi rast kažką, ko iki tos dienos dar nepažinojo, nežinojo, nematė, pražiopsojo“, – komentavo žiuri narys.
