blank
Tautodailininkų galerijos archyvo nuotr.

– Kaip kilo idėja, kur pati pradžių pradžia?

B. D. – Nuo vasaros pabaigos galvoje virė mintys apie išskirtinę mugę, net sapnuoti pradėjau. Galvojau pjaustyti medines paletes ir formuoti lentynas. Artėjant laikui, kai nuo minčių reikėjo pereiti prie darbų, supratau, kad bus per daug darbo. Tuomet driokstelėjo mintis – medinės dėžės! Skelbimuose radau, kas gamina tvirtas, kokybiškas medines dėžes obuoliams.

R. J. – Po jų atkeliavo girliandos ir visa kita atributika. Daug žavesio pridėjo sendaikčiai, rakandai.

– Kokią pagalbininkų komandą subūrėte?

B. D. – Prie puošybos prisidėjo tautodailininkai, jie sunešė iš savo namų, palėpių, kolekcijų tai, ką turėjo gražaus ar įdomaus. Norėjosi sukviest visų laikų kartas. Ir mums tai pavyko. Norėjosi sukurti stebuklą, kaip knygoje ar kino filme „Narnijos kronikos“, kai praveri spintos duris ir pakliūni į… pasaką.

R. J. – Būtent sendaikčiai buvo tai, kas leido lankytojams užsibūti, pačiupinėti, paspėlioti, kam skirtas tas ar kitas rakandas. Apžiūrėti retą, nematytą radiją, pasiklausyti seno gramofono… Svečiai stebėjosi ir žavėjosi, kad mažo miesto tautodailininkai sugebėjo savo jėgomis sukurti tokį stebuklą.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: