Naujausia Vilniaus mažojo teatro premjera „Europiečiai“ – Rokiškyje
Kovo 5 d. Rokiškio kultūros centre – Vilniaus mažojo teatro premjera „Europiečiai“. Tai – režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis ir kartu gyvos muzikos koncertas apie šiandienos Europos situaciją, iššūkius, su kuriais susiduria mūsų visuomenė ir demokratija. Vienas įdomesnių vaidmenų patikėtas aktorei Elžbietai Latėnaitei, kuri 2016 m. Lietuvos profesionaliųjų teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ pripažinta simpatiškiausia festivalio aktore. Spektaklyje „Europiečiai“ E. Latėnaitė kviečia apmąstyti kitų išgyvenamas situacijas ir pasitikrinti savo ribas, savo jautrumą: „Ar priimčiau, ar priglobčiau kitokį, labai kitokį?“ Režisierių Paulių Ignatavičių kalbina Rūta Jakimauskienė.
– Vilniaus mažajame teatre iki šiol buvo galima pamatyti du Jūsų režisuotus spektaklius „Dostojevskis vaikams“ ir „Kruvinos vestuvės“. Šį kartą ėmėtės antikinės pjesės pagal Aischilo dramą „Maldautojos“, A. Čechovo, A. Kamiu ir net Lietuvos politikų tekstus. Taip aktualizavote antikinį tekstą ir tai labai įdomu. Kodėl sugalvojote jį susieti su šiuolaikiniais laikais?
– Nes pjesės tekstas yra aktualus tik kalbant apie šiandieną. Tai viena pirmųjų Aischilo dramų, kuri teatre gali suskambėti tik tada, jei mes kalbame apie šiandieną. Spektaklyje matysime Danajo dukterų (aktorės E. Latėnaitė, I. Patkauskaitė, A. Kiškytė, G. Latvėnaitė, I. Kvietkutė) dramą. Šios moterys, siekiančios išvengti vedybų su savo pusbroliais, bėga iš savo žemės, ieškodamos prieglobsčio. Jų likimas – Argo karaliaus Pelasgo (aktorius Daumantas Ciunis) rankose. Jeigu jis jas priglaus, virš jo miesto pakibs karo grėsmė. O jeigu atstums, – pamins savo vertybes. Mes bandome plėsti siužetą, temą, bandome pabaigti tą mitą.
Labiausiai man norėtųsi sukelti šiek tiek sumaišties žiūrovų galvose ir paskatinti jį pačiam apsispręsti, kaip jam geriau elgtis gyvenime, kokias vertybes pasirinkti, kieno pusėje būti.
– Buvo labai įdomu stebėti Jūsų repeticijas. Su „Europiečių“ kūrybine grupe repeticijų metu bendravo ir Vytauto didžiojo universiteto dėstytojas Egdūnas Račius, kuris yra žinomas islamo tyrinėtojas, religijotyrininkas. Kokių minčių, įžvalgų pasisėmėte bendraudami su juo?
– Visas kūrybinis procesas nepaprastai įdomus mums visiems. Ir susitikimai su E. Račiumi, ir jo rekomenduoti filmai, muzika mums davė nepaprastai daug potyrių, kuriuos norime perteikti ir žiūrovui. Spektaklyje „Europiečiai“ ne tik gyvai atliekama europietiška muzika, bet ir afganistaniečių moterų grupės „Burka Blue“ dainos. Tokia moterų grupė Afganistane yra vienintelė. Bus ir daugiau netikėtų, įdomių muzikinių elementų. Aktorės nesitikėjo, kad taip toli nueisime – statėme spektaklį, o turime ruoštis ir gyvos muzikos koncertui.
O grįžtant prie repeticijų, tai E. Račius mums daug pasakojo apie Artimųjų ir Vidurio Rytų kultūrą, pabėgėlių kilmę, priežastis, kodėl jie bėga. Kuo labiau gilinomės ir tebesigiliname į temą, tuo labiau suprantame, kad tose visuomenėse, kaip ir mūsų, yra visko. Tai jautri tema, kuri kviečia pasirinkti savo vertybes.
– Kurti scenografiją ir kostiumus Jūs pakvietėte teatro menininkę Godą Palekaitę, kuriančią viename didžiausių jaunimo teatrų Europoje. Žinau, kad pamačiusi karo nuniokoto plaukimo baseino Ukrainoje nuotrauką, scenografė G. Palekaitė suprato, tai ir bus ta jungtis, apie kurią jūs abu kalbėjote. Jūs – apie sienas, ji – apie vandenį, jūs – apie karą, ji – apie konkurenciją…
– Scenografė G. Palekaitė, kurdama scenografiją, siekė kontrastuoti su Vilniaus mažojo teatro architektūra, kūrė butaforiją, statė sienas, išryškino gelmę, duobę.
„Europiečių“ scenografijoje tarytum atsispindi būsimos Lietuvos vaizdas. Lietuvos, iš kurios masiškai emigruoja jos pačios gyventojai. Veiksmas vyksta apleistame baseine, kurį aš įvardiju kaip apleistą, nebaigtą statyti R. Meilutytės baseiną. Man jis simbolizuoja labai įdomų paradoksą – pabėgėliai bėga į šalį, kurios gyventojai patys bėga iš savo šalies. Daugybė lietuvių emigruoja, netolimoje ateityje gali taip nutikti, kad mes turėsime labai daug apleistų baseinų, stadionų, parduotuvių, mokyklų. Tai tokios vietos, kur tuos pabėgėlius ir lokalizuoja. Čia dažniausia ir įsikuria pabėgėlių stovyklos.
– Kaip manote, ar teatras turėtų turėti poziciją visuomenei aktualiais klausimais?
– Manau, kad turėtų. „Kažkas turi budėti. Kažkas turi garsiai kalbėti“, – yra sakęs Francas Kafka. Nors nemėgstu didaktikos ir pamokymų, galvočiau, jog teatras turi kalbėti apie tai, kas vyksta pasaulyje. Teatras turi kalbėti apie tai, kuo gyvena žmogus. Menininko užduotis ir yra užčiuopti šiandienos laiką. Šiuo spektakliu mes keliaujame šiandienos žmogaus link, norime užčiuopti jo problemas.
– Kam, Jūsų manymu, skirtas šis, dabartį reflektuojantis, spektaklis?
– Teatro paskirtis – ne mokyti, bet kelti klausimus, sudirginti, kad kažkas sujudėtų žmoguje, kad imtų suktis jo galvoje mintis, todėl šis spektaklis yra skirtas visiems, norintiems mąstyti ir keistis. Be jokios abejonės, jis galėtų būti įdomus ir vyresniųjų klasių moksleiviams, ir net tiems, kurie nevaikšto ar retai vaikšto į teatrą.
****
Spektaklyje „Europiečiai“ vaidina: Indrė Patkauskaitė, Elžbieta Latėnaitė, Agnė Kiškytė, Gintarė Latvėnaitė, Ilona Kvietkutė, Tomas Rinkūnas, Daumantas Ciunis, Tadas Gryn, Mantas Vaitiekūnas, Almantas Šinkūnas, Edmundas Mikulskis. Pjesės dramaturgas – Andrius Jevsejevas, scenografijos ir kostiumų dailininkė – Goda Palekaitė, kompozitorius – Arturas Bumšteinas, judesio režisierius – Aronas Kanas (JAV).
