– Ar dar nenusibodo teatras?
– Šiaip tai tas nusibodimas priklauso nuo metų laiko, paros meto, bet labiausiai nuo savaitės dienos. Pirmadieniais ir antradieniais aš dažnai ir garsiai šneku, kad nekenčiu saviveiklos, kad dirbti neįmanoma, kad aktoriai tinginiai ir t. t. Bet kai ateina penktadienis ir pamatau savaitės darbo rezultatus, tai būnu geras, palankus aktoriams ir nusiteikęs optimistiškai. Tada galima su manim šnekėtis. Paskui savaitgalis – vėl viskas iš naujo. O jeigu šnekėsim apie teatrą kaip apie idėją, o ne organizaciją, tai kuo toliau, tuo labiau nematau nieko geresnio. Pamažu traukiasi į šalį visos veiklos, kurios verčia blaškytis, ir lieka teatras. Matyt, pernelyg daug buvo prisiblaškyta, tai dabar labai noriu atsidėti tik teatrui. Na, gal dar protmūšiai lieka dienotvarkėj – jų irgi sunku atsisakyti, bet prieš premjerą nuo jų mėnesiui atostogas pasiėmiau.
– Kas teatre tave „prilipdo prie žemės“, neleidžia skraidyti?
– Skraidyti teatre man trukdo tai, kad (bent kol kas) esu vienas. Tai yra, neturiu nei padėjėjo, nei pastatymo dalies vedėjo. Tai reikia rūpintis dekoracijomis, kostiumais. Anądien padavė užpildyti spektaklio sąmatą. Sėdėjau sėdėjau susirūpinusiu veidu… ir nieko man neišėjo. Tekstinę dalį suprantu – punktus, kam reikia pinigų. Skaičius irgi suprantu, visus aritmetinius veiksmus puikiai moku, galiu mintinai dauginti triženklius skaičius. O kai reikia susieti viena ir kita – jaučiuosi visiškai bejėgis. O bejėgiai neskraido. Dar aktoriai kartais neleidžia skraidyti ir traukia į žemę, kai pradeda ne laiku ginčytis arba uždavinėja klausimus, kurie man pačiam seniai aiškūs. Dar klausimai, kaip su šitokiais dekoracijų gargarais į gastroles važiuosim. Dar artėjantis teatro 60-ies metų jubiliejus, kuris pareikalaus daugybės organizacinių pastangų. Iš esmės visi ir viskas tik ir stengiasi kaip nors mane nusodint ant šitos „griešnos“ žemės. Tiek ir tegaliu paskraidyt, kiek per repeticijas. Ketvirtadieniais ir penktadieniais, kaip jau minėjau.
– Kodėl gluosniai ir vėjas, o ne, tarkim, meilė ir seksas?
– Gluosniai ir vėjas. Gražu gi. Ošia, linguoja. Anądien kažkas taip klastingai klausia: pavadinime gluosniai, o tai kodėl afišoj lelijos? Neva gal režisierius ar dailininkas prasti botanikai? Gal ir prasti, gal net visai ne botanikai. Lelija – šv. Kazimiero ženklas, o jis – pagrindinis pjesės veikėjas. O gluosniai vėjyje jam – pasiilgtos Lietuvos ženklas. Pjesė pasakoja apie tai, kaip šventasis nusileidžia į žemę padaryti stebuklo – pasirodyti Vyties pavidalu debesyse ir įkvėpti lietuvių kariuomenę pergalei. Tokia poetinė to stebuklo interpretacija, kur svarbus gal ne tiek stebuklas, kiek tai, ar verti stebuklo tie, kuriems jis skirtas. Gal kam tai ir nepatiks. Galėčiau net replikuoti pjesės karaliaus žodžiais: „Atsargiai, jaunuoli, kunigams nepatiks. Juk šventumas, tai išsipildymas.“ Bet spektaklis, kaip ir bet koks stebuklas, susijęs su rizika. Teatras be rizikos man neįdomus.
O apie seksą… Sekso ir meilės buvo daugiau „(ne)Patenkintų mergelių pakalbėjimuose“. Gal dar bus kada. Dabar apie šventumą ir stebuklus. O teatras be rizikos man neįdomus.
