– Pati sakėte, visi klausia: „Tai ką veiksi išėjusi į pensiją…“ Tai papasakokite, Salvinija, ką gi veiksite ir kaip biblioteka gyvuos be Jūsų – savo sielos – niekada neatsisakančios padėti, viską darančios – oi oi oi kiek „ditirambų“ apie Jus pasakyta ir prirašyta?
– Kažkas yra pasakęs, jog „svarbu ne tai, kuo tave laiko, o kas tu esi iš tikrųjų“. Jei apie mane taip gražiai kalba, rašo – dėkoju už tai. Gal tai ir tiesa. Vadovaujuosi senovės romėnų filosofo Marko Aurelijaus mokymu: „Jeigu dirbsi savo darbą kruopščiai, ištvermingai, su meile, nepasiduosi pašaliniams dalykams, bet saugosi tavyje glūdinčios dievybės tyrumą, tarsi tau jau reikėtų ją atiduoti, – jeigu netrokši nepasiekiamo, nieko nevengsi, bet būsi patenkintas veikla, atitinkančia tavo prigimtį, jeigu žodžiais ir kalbomis atkakliai sieksi tiesos – būsi laimingas.“ Taip, dažnai manęs klausė ir klausia, ką aš veiksiu išėjusi į pensiją. Turbūt mano, jei neturiu vaikų, anūkų, sodo, tai neturėsiu ką veikti. Bet sesers vaikai – ir mano vaikai, sesers anūkai – ir mano anūkai. Mano gyvenimas įsilieja į naują vagą, tos vagos tėkmė greit neša į ateitį, kuri vadinasi – senatvė. O kas gi laukia senatvėje? Tikiuosi, ne „Bobulės vargai.“ Nebelieka blaškymosi, skubėjimo, darbo. Prasideda poilsio, kūrybos, sveikatinimosi, savanorystės laikotarpis. Nepamiršiu bibliotekos, kolegų. Neatsisakysiu padėti, jei reikės, jei būsiu reikalinga.
– Kai tarėmės dėl interviu, sakėt, kad „pakelsite akis į dangų“. Ar daugiau nei 40 metų dirbant bibliotekoje neturėjot tam laiko?
– Turėjau. Buvo visko. Kai darbas, veiklos, mamos slaugymas užėmė pagrindinę gyvenimo dalį, kai tam atiduodi visą save – norisi „pakelti akis į dangų“. Išėjus į pensiją atsiranda daugiau laisvo laiko pasižvalgyti, pasitvarkyti buitį, neskubant praeiti miesto gatve, aplankyti savuosius, draugus, pasikviesti svečių. Bet pridursiu, jei bus noro, sveikatos ir pinigų. Žinome, kokios mūsų pensijos lyginant su kylančiomis kainomis.
– Grįžkim į pradžią. Kaip mergaitė sugalvojo studijuoti bibliotekininkystę? Kas lėmė? Papasakokite, kokia buvot maža, jauna, kas ir kaip formavo pagrindines vertybes?
– O, tai įdomi ir ilga istorija. Mane dažnai lydi atsitiktinumai. Nuo pat vaikystės buvau veikli, tryškau entuziazmu, tik buvau silpnos sveikatos. O svajonių turėjau… Klausiat, kas formavo vertybes? Tėvai, gyvenimas. Štai vienas įdomus ir įsimintinas epizodas. Tais laikais pradinių klasių mokytojai dar lankydavo vaikus namuose. Pas mus atėjo mano pirmoji mokytoja Janina Paliulienė. Jai įėjus, aš nustebau, susigėdau. O Tėvelis ir sako: „Prašau, pasitik savo mokytoją, pasisveikink, pabučiuok jai ranką. Juk ji tavo Mokytoja.“ Gal todėl nuo pat vaikystės svajojau tapti mokytoja. Tai buvo labai seniai. O dabar kalbam apie mokytojo prestižą, pagarbą mokytojui. Kai girdžiu, kas kelintas jų patiria vaikų smurtą… Kai baigiau aštuonmetę mokyklą, bandžiau stoti į tuometę Kapsuko pedagoginę mokyklą ir įgyti pradinių klasių mokytojo specialybę. Tuo metu buvau pirmūnė, gerai išlaikiau stojamuosius egzaminus. Bet mandatinės komisijos nariai mane įtikino grįžti į Biržus, baigti vidurinę ir tada stoti į Pedagoginį institutą ar pasirinkti bibliotekininko specialybę. Tik per plauką netapau mokytoja. Baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į Rokiškio kultūros mokyklą, o vėliau ir Vilniaus universitetą, kur įgijau aukštos kvalifikacijos bibliotekininko, bibliografo specialybę. Taip ir likau Rokiškyje, nors turėjau galimybę vykti į Kauną ir ten dirbti. Bet nesigailiu.
(Daugiau – šeštadienio „Gimtajame…“)
