Mika Waltari „Sinuhė egiptietis“, 2017 m.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasirodęs suomių rašytojo istorinis romanas laikomas pasaulinės literatūros klasika – ryškiausia, geriausia ir labiausiai skaitytojų pamėgta knyga. Jame paprasta, tačiau vaizdinga ir šiek tiek senoviška kalba pasakojama apie faraono gydytoją, likimo valia nugyvenusį gyvenimą, kupiną nuotykių, meilės, intrigų ir neapykantos. Per jo asmeninę patirtį liudijamas vienos didingiausių pasaulio imperijų balansavimas ant žlugimo ribos ir nuosmukis. Tiksliai atkurdamas senojo Egipto kultūrą, romanas siunčia pesimistinę žinią apie nepataisomai sugadintą žmogiškosios prigimties pastovumą.

Skaitydami romaną sutiksime daug istorinių figūrų – faraoną Amenhotepą ir jo žmoną Ti, garsiąją Nefertitę, jaunąjį Tutanhamoną ir kitus valdovus, karius ir šventikus.

Ši knyga – tai kelionė į mįslingą ir paslaptingą ankstyvųjų civilizacijų epochą.

Arto Paasilinna „Kaukiantis malūnininkas“, 2010 m.

Vieno žinomiausių suomių romanistų, kurio kūryba alsuoja asmeninės laisvės ir nepaliestos gamtos ilgesiu, knyga, pagal kurią pastatytas to paties pavadinimo vaidybinis filmas. Šio autoriaus knygoms būdingas niūrus linksmumas, o pats kūrėjas, kuriam suteiktas Suomijos nacionalinis kultūros apdovanojimas, vadinamas „ironiškuoju ekofilosofu“.

Pagrindinis romano veikėjas – „sutrikusios motorikos, bet auksinių rankų“ keistuolis. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jis atvyksta į kaimelį Suomijos šiaurėje, ten nusiperka ir naujam gyvenimui prikelia seniai nebenaudojamą malūną. Regis, galėtų gyventi kaip „normalus“ žmogus, bet vis neištveria neužkaukęs – tai mėgdžiodamas laukinius gyvūnus ir linksmindamas miestelio gyventojus, tai iš vienatvės, tai sėkmę įtvirtindamas, tai negalėdamas neprisidėti prie bažnytinių giesmių…

Kodėl kartais mums sunku suprasti, kad mes esame skirtingi ir turime teisę į savo keistumą. Žinoma, jeigu tik tai nekenkia kitų žmonių egzistencijai. Ir kodėl mums norisi pašalinti tokius žmones, kurie yra kitokie? Ar ne mes patys juos tokius padarome, sureikšmindami jų elgesį ir paversdami bepročiais?

 

Sofi Oksanen „Stalino karvės“, 2012 m.

Ši knyga – literatūrinis debiutas, kuriame vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas. Intriguojantis ir nuoširdus pasakojimas apie išgyvenimus pokario bei sovietinėje Estijoje ir vakarietiškoje Suomijoje. Trijų moterų akimis vaizduojama šiurkšti užkarda tarp XX a. antrosios pusės Rytų ir Vakarų, atplėšusi mylinčias viena kitą motinas ir dukteris, privertusi jas jausti baimę, gėdą, nevisavertiškumą ir imtis tikrų žygių siekiant įrodyti, kad yra moterys.

Autorė knygoje taip pat pasakoja apie tremtį, apie jos siaubus, bet kartu priešuose pastebi ir netikėto žmogiškumo trupinius.

 

Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“, 2018 m.

Rašytojos, žurnalistės, dokumentinių filmų kūrėjos knyga vertinama už itin aktualias temas ir įtaigų, lengvą stilių.

Atviroje ir bejėgiškumo kupinoje paprastos šeimos istorijoje atskleidžiami sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, keliami pamatiniai klausimai apie atsakomybę už vaikus ir už pasaulį, į kurį juos išleidžiame. Tai itin jautrus pasakojimas apie šiuolaikinius žmones, susiduriančius su didžiausiais šių dienų iššūkiais, kurių smaigalyje – esminės temos: besąlygiška meilė, atpildas ir mirtis.

Nedidelės apimties kūrinyje apibendrinami beveik visi žmonijos jausmai: žmogiškojo artumo ilgesys ir kartu nutolimas. Nėra tokio veikėjo, kuris nesiilgėtų kito žmogaus ar nenorėtų būti kur nors kitur, tik ne ten, kur yra. Visi nori išeiti, pasilikti, išvengti artumo. Jų kasdienybė kupina baimės ir kartu visa apimančios ramybės.

 

Laura Lindstedt „Oneiron“, 2016 m.

 2015 m. šis romanas buvo įvertintas pačiu aukščiausiu ir svarbiausiu Suomijos literatūriniu apdovanojimu „Finlandia Prize“. Tai knyga apie tai, ką reiškia būti moterimi šiuolaikiniame pasaulyje.

Joje pasakojama apie septynias moteris, susitikusias kelios minutės po mirties, tarp čia ir anapus – niekur. Tuščioje erdvėje, kur laikas nustoja egzistavęs ir dingsta visi kūniški pojūčiai.
Moterys iš Rusijos, Nyderlandų, Austrijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Senegalo, Prancūzijos ir Brazilijos bando susikalbėti ir pasakoja viena kitai savo mirties istorijas, kas iš tiesų yra jų gyvenimo istorijos.

Vaikams – apie  vieno iš Suomijos simbolių – Trolių Mumių – nuotykius, Gėrio paieškas, palyginimui – apie padykusius pradinukus, o jaunimui – šiaurietiškai mistiškas detektyvas.

Tittamari Marttinen „Trolių Mumių slėnio staigmenos“, 2017 m.

Apie Trolių Mumių slėnį, kur kiekvieną vasaros dieną lydi žygiai, paslaptys bei netikėti atradimai! Su Muminuku ir jo draugais čia išmoksi ieškoti jūros dugne nuskendusių brangakmenių, padėsi Snifui išsigelbėti iš sudužusio laivo, susipažinsi su naujuoju Hemulio augintiniu ir galėsi patyrinėti prosenelio lobių skrynią. Na, o jei pavargai ir praalkai – tavęs laukia rekordinė tūkstančio bandelių puota! Tik neskubėk kramtyti!

 

Tiina Nopola „Milė ir Gėris iš viršutinio aukšto“, 2014 m.

Vieną dieną ponas Debesylas palieka Milei prižiūrėti savo kišeninį šuniuką Gėrį. Milė vedasi jį į parką, o jos draugai mažasis Gustas, vidurinysis Gustas ir didysis Gustas eina kartu. Staiga Gėris dingsta.  Jie ieško visur, bet niekaip negali rasti. Milė išsigąsta: ką ji dabar pasakys ponui Debesylui? Pagaliau Gėris atsiranda ten, kur niekas jo nesitikėjo pamatyti.

Timo Parvela „Elė ir pašėlusi klasė“, 2014 m.

Autorius savo patirtį mokytojaujant pavertė šmaikščiomis istorijomis apie padykusių pradinukų klasę. Pasaulis vaikų akimis atrodo kupinas paslapčių ir nuotykių. Jų vaizduotės nestabdo nei mokytojas, nei autorius.

Gali būti, kad Elė įsimylėjo, bet Patriui atrodo, kad bučiuotis labai kvaila.

Gali būti, kad valgant svarbiausia, jog žuvų piršteliai nesiliestų su bulvių koše.

Gali būti, kad mokykla yra valdoma ateivių, kurie ruošiasi suvalgyti protingiausius vaikus.

Gali būti, kad tai tik eilinė diena pašėlusioje klasėje…

Salla Simukka „Raudona kaip kraujas“, 2014 m.

Kartą gyveno mergaitė, kuri pradėjo bijoti…

Miestas – šaltos žiemos gniaužtuose, gatvės užšalusios ir baltos kaip sniegas.

Per tokį akinantį baltumą prasimušti įstengia tik viena spalva – kraujo spalvos raudonis…

Septyniolikmetei Snieguolei tai pirmoji žiema šiame mieste. Ji mokosi prestižinėje meno mokykloje ir gyvena nedideliame butuke viena, toli nuo savo šeimos ir nelabai malonios praeities. Ji laikosi atokiai ir nuo savo naujųjų bendramokslių ir vadovaujasi principu niekada nesikišti į svetimus reikalus. Tačiau vieną ankstyvą rytą užklydusi į mokyklos fotolaboratorijos tamsųjį kambarėlį ir ten aptikusi išdžiaustytus banknotus su kraujo dėmėmis, mergina supranta – šįkart svetimų problemų išvengti nepavyks. Vis greičiau įsisukantis įvykių sūkurys Snieguolę nublokš į didelį pavojų, ir ją vėl sukaustys baimė – nors buvo sau pažadėjusi daugiau niekada nieko nebebijoti…

Parengė Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Daiva Vilkickienė

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie