Organizatorių nuotr.

Paklausta, kodėl pasirinko būtent šį rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) veikalą, spektaklio režisierė ir choreografė A. Cholina teigia, jog šiuo spektakliu norėjo atkreipti kiekvieno žmogaus dėmesį į save, kad jis imtų vertinti tą savyje esantį Myškiną, „idiotą“. „Jis yra kiekviename iš mūsų, tik padėtas į lentyną ir nutildytas. Dabartinis laikas atėmė iš žmogaus savojo „aš“ pojūtį, dėmesį ir pagarbą savo individualumui. Mes dažnai nesugebame pamatyti šviesos nei savyje, nei kitame. O jei ir pavyksta tai padaryti, šiandien tai greitai yra įvardinama kaip keistumo apraiška. Žmogus tarsi neteko savo teisių, nebegali būti kitoks“, – svarsto A. Cholina.

Spektaklyje choreografė naudoja gruzinų kompozitoriaus Gijos Kančeli muziką. Jis yra sukūręs nemažai simfonijų, operų, tačiau labiausia yra atpažįstamas iš filmų. Jo muzika skamba net 35 filmuose. „Kančeli turi savyje ir tragedijos ir komedijos, o gyvenime tai visada eina greta. Man tai yra labai artima. Jo muzika įkvėpė šiam pastatymui“, – teigia choreografė.

Neįprasta ir spektaklio artistų sudėtis. A. Cholina įkūnyti kūrinio personažus pasirinko ne tik šokėjus, bet ir dramos teatro aktorius bei dainininkus. F. Dostojevskio personažai reikalauja  iš artisto begalinio dvasios gylio ir visiško atsidavimo. Taigi, ši įvairialypė spektaklio sudėtis turėtų  padėti choreografei sukurti  itin įdomius, jautrius bei daugiasluoksnius vaidmenis.

„Aš galvoju, kad žodžiai yra žmogaus priešai. Kiekvienas interpretuoja žodžius savaip, todėl šokio žanras leidžia man labai tiksliai išreikšti emociją, nenaudojant jokių žodžių“, – teigia A. Cholina.

Tad be galo įdomu, kaip vyksta šis kūrybinis procesas bei su kokiais iššūkiais ir atradimais susiduria artistai, bandydami šokio pagalba prakalbinti sudėtinguosius Dostojevskio personažus. Juk daugeliui jų šokis yra visiškai nauja patirtis.

Pasidalinti savo mintimis sutiko pagrindinį Myškino vaidmenį spektaklyje atliksiantis Klaipėdos valstybinio dramos teatro aktorius Donatas Švirėnas, Rogožino vaidmenį kuriantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Rokas Spalinskas bei Klaipėdos muzikinio teatro baleto solistė Beata Molytė, spektaklyje atliksianti Nastasjos Filipovnos vaidmenį.

Kaip sureagavote į pakvietimą atlikti vaidmenį naujame A|CH spektaklyje?

Donatas Švirėnas: „Mano pirmas susitikimas su Anželika Cholina buvo triukšmingoje aplinkoje. Tad kai pasakė, jog ieško pagrindinio vaidmens atlikėjo, pamaniau, kad man pasigirdo. Paprašiau pakartoti, bet tada vėl pamaniau, kad ne taip išgirdau. Trečio karto nebedrįsau klausti. Būtų nemandagu. Tad tik vakaro eigoje supratau, ko Anželika ieško. Po kelių atrankos repeticijų, kai Anželika patikėjo man Myškino vaidmenį, aš vis dar nesupratau: kaip? Kodėl? Visada buvau įsitikinęs, jog šokio spektakliuose šoka tik profesionalūs šokėjai.

Per dešimtį darbo metų, tai pirmasis mano bandymas atlikti vaidmenį šokio spektaklyje. Mėgau ir mėgstu šokti. Nebijau šio žanro, nes tikiu, kad tai galiu ir mano fiziniai duomenys tai leidžia. Esu azartiškas, todėl labai įdomu save išbandyti šiame žanre.“

Rokas Spalinskas: „Niekada nebūčiau net pagalvojęs, jog vieną dieną teks dirbti kartu su Anželika Cholina jos šokio spektaklyje. Bet štai  aš čia, ir dėl to esu be galo laimingas.“

Kaip manote, ar personažas artimas jūsų asmenybei?

Donatas Švirėnas: „Personažas ir aš turime atvirą ir gerą širdį, todėl iš žiūrovo, kaip kunigaikštis Myškinas ir aktorius Donatas Švirėnas, prašysiu vieno – nesumindžiokit širdies.“

Rokas Spalinskas: „Gyvenime savo jausmus aš išreiškiu visiškai kitaip, nei tai daro Rogožinas. Tačiau tai, jog esam labai skirtingi dar labiau intriguoja kuriant šį vaidmenį. Be galo įdomu pabandyt pajust tai, ką jautė jis.“

Beata Molytė: „Manau, mums abiem bendra nelengva vaikystė ir noras būti vertinamai ne už tai, kaip atrodai, o už tai, kokia esi.“

Su kokiais vaidmens kūrimo ypatumais susidūrėte?

Donatas Švirėnas: „Man kūrybos procesas yra neatsiejama dalis nuo šalia esančių ir kuriančių partnerių. Spektaklis tai lyg karas, kai tu privalai užkariauti žiūrovą, o „Idioto“ „įgula“ yra labai talentinga, stipri, turinti tuos ginklus, kurių reikia pergalei pasiekti… Taigi belieka jausti, matyti partnerį, girdėti muziką, bei teisingai padaryti užduotus uždavinius.“

Beata Molytė: „Įkūnijant Nastasjos Filipovnos personažą teks ypač daug dėmesio skirti naujoms charakterio savybėms atrasti: įžūlumas, stipriai išreikštas noras valdyti, sprogstamas temperamentas. Man tai nauja, netikėta ir įdomu.“

Kuo, jūsų nuomone, skiriasi ir kuo panašus vaidmens kūrimas dramos ir šokio spektakliuose? Ar sunku tiksliai perteikti mintį tik judesiu? 

Donatas Švirėnas: „Skirtumas yra tai, jog dramos spektaklyje mintį išreiški savo gimtąja kalba, o šokio spektaklyje kūnu. Panašumas – jog kalba ir šokis veržiasi per vienintelį laidininką – tave. Kadangi esu dramos aktorius ir norėdamas tiksliai perteikti mintį tik judesiu, šiandien turiu mėlynėmis nusėtas kojas ir alkūnes. Tai nėra lengva, bet padaroma ir labai įdomu.“

Rokas Spalinskas: „Bendras panašumas, vienijantis šokio ir muzikinius spektaklius yra tai, jog reikalingas teisingas pojūtis ir charakteris. O skiriasi tuo, jog muzikiniame spektaklyje, kuriant vaidmenį galima pasitelkt judesį, žodį ir balsą. Niekada nemaniau, jog vien tik judesiu galima pasakyti TIEK daug informacijos.“

Kaip jums asmeniškai sekėsi įvaldyti šokį? 

Donatas Švirėnas: „Manau, paties šokio, kaip atskiros profesijos, nebeįvaldysiu, bet personažą per judesį šokio spektaklyje pažabosiu.“

Rokas Spalinskas: „Scenoje dažnai tenka lanksčiai judėti. Tai nėra mano pirmasis šokio spektaklis. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dar tenka dalyvauti vaikiškame šokio spektaklyje „Snieguolė“ (kur atlieku meškos vaidmenį), šokio spektaklyje „Divizija“ Arūno Daugėlos romano „Divizija“ motyvais, ten esu KGB agentas, ir šokio spektaklyje Adolphe Adam „Žizel“, kuriame vaidinu psichiatrinės ligoninės slaugytoją. Bet neslėpsiu, profesionalaus šokio patirties praktiškai visai neturiu. Tad dalyvauti šokio spektaklyje, kuriant vieną iš pagrindinių vaidmenų, medžiagos, kurią reikia įsisavinti yra labai daug. Bet, išeiti iš komforto zonos man nebaisu ir tai, kaip atlikėją dar labiau motyvuoja. Dirbti, tobulėti ir sustiprinti tą sritį, kurioje iki šiol nesijaučiau labai stiprus.“

Kokie buvo didžiausi iššūkiai ir atradimai šio spektaklio kūrybiniame procese?

Donatas Švirėnas: „Visas A|CH teatras man buvo, yra ir liks didžiausias iššūkis, kurio dėka turiu galimybę iš naujo atrasti save… Na, o atradimas yra tai, jog Anželika geba labai aiškiai parodyti, išaiškinti ir pasakyti, ko iš tavęs norima. Kalbu ir apie fizinį judesį, ir apie vidinį charakterį kuriant personažą. Belieka visa tai pačiam paimti, suprasti ir išpildyti.“

Rokas Spalinskas: „Didžiausias iššūkis – teisingai vest savo personažo liniją viso spektaklio metu pasitelkiant tik judesį. O didžiausias atradimas – pati A. Cholina. Turbūt vienas įdomiausių žmonių su kuriais man kada nors teko dirbti.“

Beata Molytė: „Kiekvienas A. Cholinos pastatyminis darbas man iššūkis, bet neabejoju sėkme, nes kaip kūrėja Ji tiesiog nuostabi. Anželikos gebėjimas labai aiškiai suformuluoti ir perteikti atlikėjui jo užduotį yra ypač stiprus. A. Cholina daug laiko skiria vaidmens analizei ir kurdama choreografiją visada atsižvelgia į konkretaus atlikėjo fizines galimybes. Ji choreografė – juvelyrė, su kuria kiekvienas naujas darbas yra atradimas. Kaip klaipėdietei man malonu, kad šiame pastatyme bendram darbui „pajungta“ ypač daug kūrėjų klaipėdiečių: Donatas Švirėnas, Rokas Spalinskas ir kostiumų dailininkė Olga Filatova.“

Romanas parašytas 1867 m., kaip manote, koks yra jūsų personažo ryšys su šiandieniniu žmogumi? 

Donatas Švirėnas: „Ir tada, 1867 m., ir dabar žmogaus stipriausias raumuo yra širdis. Tik problema ta, kad visais laikais žmonės turėjo skirtingas širdis: vienus vadiname beširdžiais, kiti turi ją labai plačią, dar yra sudaužytos širdys, vieniems širdį skauda, o kitų – džiaugiasi. Mano personažas turi labai atvirą širdį, į kurią įsileidžia visus, nepaisant laikmečio, kultūros ir visuomenės normų. Ir tik nuo paties žmogaus priklausys, ar jis taps geresniu, ar sumindžios ją.“

Rokas Spalinskas: „Nesvarbu, koks laikmetis, vietovė, socialinis sluoksnis, manau, visais laikais buvo, yra ir bus labai skirtingų charakterių ir būdo žmonių. Kiekvienas savo jausmus parodo ir išreiškia savaip, juk tuo ir esam visi skirtingi, o ir kartu įdomūs. Šiuo atveju šiandieniniame pasaulyje taip pat galime sutikti Rogožinų, kurie pasiryžę pakloti visus pasaulio turtus mylimajai po kojomis, kurie myli, kurie nori, bet parodyt to kitaip nemoka…“

Beata Molytė:  „F. Dostojevskio romanuose aprašomi žmonių santykiai ir juos lydintys meilė, neapykanta, baimė ir godumas yra amžini. Šie jausmai įtakoja mūsų poelgius dabar, įtakojo ir prieš 150 metų. Per tuos pusantro amžiaus keitėsi tradicijos, technologijos, galų gale moterų galimybės, bet jausmai liko tie patys.“

Na ir pabaigai, kaip manote, ar šiandieninis idiotas yra pasmerktas išprotėti? 

Donatas Švirėnas: „Jeigu varnų būryje gimsta balta varna, tai juodosios ją visada užkapoja. Bet aš šventai tikiu, kad jeigu baltosios varnos sugebėtų labiau nebijoti savo baltumo ir nepasiduoti, galbūt jos vieną dieną atsilaikys prieš juodąsias.“

Anželikos Cholinos spektaklis bus rodomas Rokiškio kultūros centre kovo 10-ąją.

Teatro inform. 

puodelis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie