Gimtasis Rokiškis Langas Rokiškio teatras pastatė absurdo pjesę. Ko baiminosi aktoriai?

Rokiškio teatras pastatė absurdo pjesę. Ko baiminosi aktoriai?

Paskutinėmis gegužės dienomis Rokiškio liaudies teatras švęs 59-ąjį gimtadienį. Ta proga gegužės 25-ąją teatralai dovanoja Rokiškiui premjerą – Kosto Ostrausko „Gyveno senelis ir senelė“, kurį režisuoja Eligijus Daugnora. Jei teatralai gaus veršiuko inkstų, per premjerą vienu ypatingu patiekalu žadėjo vaišint ir žiūrovus...

666
1

Nesąmonės dramaturgija?

„Visų pirma tai – gera literatūra. Sudarinėdami Lietuvos Respublikos šimtmečiui skirtą geriausių kūrinių šimtuką, literatūrologai į jį įtraukė ir šią pjesę – vieną iš nedaugelio. Pjesę mėgsta ne tik literatūrologai, bet ir jauni režisieriai. Aš pats irgi dažniausiai jaučiuosi jaunas – kiekvieną spektaklį pradėdamas jaučiuosi pradedančiuoju ir nieko neišmanančiu“, – sakė E. Daugnora, prieš nukrypdamas į pastebėjimą apie aktorius ir režisierius. „Aktoriai, gyvenime šiaip jau dažniausiai – chuliganai, scenoje paprastai stengiasi visiems patikti. Režisieriai – priešingai. Gyvenime jie labai ramūs ir dažnai konformistai, o išleisdami į sceną spektaklį siekia ne tik būti suprasti, bet ir provokuoti, erzinti, net šokiruoti – yra savotiški intelektualiniai chuliganai. Iš tokio aktorių ir režisierių konflikto ir gimsta spektakliai. „Gyveno senelis ir senelė“, kuriame, iškart pasakysiu, daugiau chuliganizmo, nei noro patikti, irgi gimė iš tokio konflikto“, – teigė E. Daugnora. Jo žodžiais, statant įvairius ankstesnius spektaklius, norom nenorom kildavo vaidybos buitiškumo ir nebuitiškumo problema. „Galima ją pavadinti konfliktu tarp buities ir poezijos. Ir dažnai tokiais atvejais remdavausi absurdo dramaturgijos pavyzdžiais. Deja, absurdo dramaturgija retai statoma mūsų mėgėjų teatre. Ir labai neteisingai ji dažnai suprantama kaip NESĄMONĖS dramaturgija. O yra, pasakyčiau, netgi priešingai. Absurdo dramaturgija, bent jau iš aktorių, reikalauja ypatingo sąmoningumo, ypatingo psichologinio nusiteikimo, ypač gilaus savo personažo psichologijos išmanymo ir suvokimo, kartais ypatingo loginio mąstymo įtempimo ir emocijų „atjungimo“, ji neleidžia „važiuoti“ pasikliaujant vien emocija, ką dažnai aktoriai mėgsta – pasiautėti, išsitaškyti, išsirėkauti“, – sakė režisierius.

Gali susidaryti įspūdis, kad E. Daugnora tokiomis kalbomis gąsdina potencialius žiūrovus, „kad spektaklis siaubingai sudėtingas, pretenzingas, nesuprantamas“. „Toli gražu. Aktoriai pačioje pradžioje protestavo, kad pjesė jiems pernelyg paprasta, kad čia vėl vos ne kažkoks „klojimo teatras“. Įpusėjus repeticijoms, tie patys aktoriai jau baiminosi (o gal tai buvo neteisėti lūkesčiai? – cha cha), kad režisierių greičiausiai išveš į psichiatrijos ligoninę, o į repeticijų pabaigą visus pagavo nemotyvuotas azartas, primenantis lengvas šizofrenijos formas“, – atviravo E. Daugnora.

Kur gauti veršiuko inkstų?

„Gyveno senelis ir senelė“ yra viena didelė edukacija, kaip dabar madinga sakyti. Spektaklio metu žiūrovai ne tik susipažins su retu absurdo dramaturgijos žanru, bet ir įgis žinių apie kriminalistinę psichologiją, galės užsirašyti vieno ypatingo patiekalo receptą, išgirs puikios klasikinės muzikos (pagrindinės spektaklio muzikinės temos autorius – vokiečių kompozitorius Kristofas Vilibaldas Gliukas). Mes net planavome visus premjeros žiūrovus pavaišinti patiekalu, kurio receptas naudojamas spektaklyje, bet ištiko šiokie tokie organizaciniai nesklandumai: tam patiekalui reikalingas sunkiai gaunamas ingredientas – veršiuko inkstai. Todėl, jeigu mūsų neaplankys koks nors stebukladarys, kuris tų veršiuko inkstų parūpintų (mūsų dėkingumas šiuo atveju būtų begalinis), teks atsisakyti to beprotiško sumanymo“, – intrigavo E. Daugnora.

O apie ką spektaklis? „Reikėtų pabandyti atsakyti į šį klausimą neatskleidžiant siužeto, bet tada vėl kyla rizika likti nesuprastam, pradėti kalbėti pernelyg abstrakčiomis kategorijomis. Na, pavyzdžiui, ar eitum į spektaklį, kuris kalba apie „politinės bei kitokios tikrovės ir meno santykį“? Nemanau. O „Senelis ir senelė“ – apie tai. Jame nėra beveik jokių realybės ir gyvenimo pėdsakų. Jame yra daug (apytiksliai 13) lavonų, bet visi jie netikri (turbūt). Jame daug publicistikos, bet ji visa „egzistenciškai juokinga“ (tokia iš pasenusių štampų). Jame daug tikro skaudėjimo dėl netikrų dalykų. Jame yra nemaža dozė juodo detektyvo, nors iš tikrųjų niekas nieko neišsiaiškina. Niekuo šiame spektaklyje negalima tikėti. Jau minėtas planas pavaišinti žiūrovus iš tikrųjų taikytas į patikliuosius, norint pažiūrėti, kaip jie reaguos. Nes galimi du patiekalo variantai – sveikas ir nuodingas. Žiūrovui turėtų kilti abejonės, kuriuo patiekalu jis buvo pavaišintas. O tokiu atveju spektaklis gali persikelti iš scenos į salę. Bet čia jau vienas didžiųjų aktorių ir režisieriaus košmarų – kai tai, kas vyksta salėje, darosi įdomiau už tai, kas vyksta scenoje“, – sakė režisierius

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Muta
Muta
2018 24 gegužės 6:15

Sėkmės