– Jūsų situacija Kultūros centre – netipinė. 2014 m. viduryje, neigiamai įvertinus Jūsų režisuoto spektaklio „Chlestakovas Lietuvoje“ premjerą, abipusiu sutarimu palikote Rokiškio teatrą. Pasikeitus centro direktoriui, atėjo daug naujų darbuotojų, prieš tris mėnesius ir Jūs grįžote prie teatro vairo. Ar nebaisu antrą kartą bristi į tą pačią upę, kurioje jau skendote?
– Rokiškio kultūros centre, taip pat ir teatre verdančios intrigos nenusileidžia Lietuvos nacionaliniam teatrui. Tai patvirtino neseniai skaityta rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vadovo Petro Blaževičiaus rengiama rajono teatro apžvalga. Režisierius Jonas Buziliauskas atlaikė daug smūgių, kolega Vytautas Vajega iš teatro buvo išvarytas du kartus, Jonas Kavoliūnas – net keturis, tai mano vienas kartas – visiškas niekas.
Turiu vilties, kad teatre viskas susitvarkys. Jei tuo netikėčiau, nebūčiau grįžęs. Dirbdamas kolektyve turėjau planų dvejiems trejiems metams į priekį. Išėjęs tarpusavio susitarimu, padariau dvejų metų pertrauką. Tas laikas „išsikirpo“, o planai pasislinko į priekį.
Rugpjūčio pabaigoje su teatru dalyvavome festivalyje „Baltijos rampa“ Kupiškyje. Bendravau su režisieriumi Valentinu Masalskiu, nenorėjau jam atskleisti visų mūsų teatro gyvenimo užkulisių, tik pasakiau, kad dvejus metus buvau atsiribojęs nuo visuomenės, sakyčiau, atsiskyręs nuo pasaulio, nes reikėjo grįžti į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, parengti Juozo Tumo-Vaižganto raštus. Baigėsi dvasininko pamokslai – atsirado daugiau laiko teatrui. Taigi kaip ir nieko blogo neatsitiko.
Kai dirbau Vilniuje, teko pergyventi ne vieną valdžios kaitą: ne tik instituto direktorių, bet ir tarybos. Vienas kolega labai nerimavo, vis klausinėjo, kas čia bus? Tuomet jį raminau, kad valdžios ateina ir praeina, o eiliniams darbuotojams reikia dirbti, tik sąlygos gali keistis į geresnę arba blogesnę pusę. Mikroklimatas priklauso nuo bendravimo su kolektyvu ir darbuotojo kantrybės. Vienas gali neištverti slogios atmosferos ir greitai pabėgti, tačiau nuo savęs, patikėkite, nepabėgsi. Jeigu dirbi darbą, kurį nori dirbti, vis tiek jį dirbsi, o aplinką pagal galimybę prisitaikysi prie savęs.
Išsamiau apie tai kitame GR numeryje
Eikite paskui Gastautą iš tos peklos ir repetuokite Vaižganto gimnazijos Senųjų rūmų aktų salėje.