Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas Tau yra šokis –  darbas, filosofija, gyvenimo prasmė, o gal viskas kartu? O gal tikrai ne darbas, nes malonumas?

–  Galiu sakyti, kad – viskas. Tai dalis manęs pačios, tai mano gyvenimas. Vienas labai artimas žmogus yra pasakęs, kad gerąja prasme esu išprotėjusi dėl darbo. Dirbdama dažnai prarandu laiko sąvoką, ypač tada, kai vyksta kūrybinis procesas ir gerai sekasi. Šokis – darbas ar malonumas? Sakyčiau, kad gyvenimo būdas, kuris virsta darbu, kai labai pavargsti. Ir darbas, nes iš jo gyveni.

–  Papasakok, kaip ir kodėl rinkaisi choreografiją? Ar buvo kitų alternatyvų? Balerina būti nenorėjai?  

–  Šokio pradžia – baleto studija Ukmergės KC, vadovas Valentinas Deviatnikovas. Buvau atrinkta į Vilniaus K. M. Čiurlionio meno mokyklos baleto skyrių. Mama neišleido, labai liūdėjau, labai norėjau būti balerina. Vėliau – Virginijos Butvilavičienės vadovaujamas tautinių šokių kolektyvas. Esu labai dėkinga pirmiesiems nuostabiems šokių mokytojams, kurie davė šokio pagrindus. Būdama 12 metų, tėvams pasakiau, kad būsiu choreografė. Mama norėjo, kad rinkčiausi kirpėjos profesiją. Kirpau plaukus, dariau šukuosenas, viską savamoksliškai.

Turėjau dar vieną aistrą – režisūrą. Mokykloje priklausiau „kultmasiniam“ sektoriui, kūrėm spektaklius, vaidinom, šokom, rengėm agitbrigadų programas – viską. Kai įstojau į tuometinę Vilniaus kultūros mokyklą 1982-aisiais, visų specialybių studentai naujametiniam karnavalui kūrė pasirodymus. Ėmiausi iniciatyvos, stačiau spektaklį ir vaidinau pagrindinę rolę. Laimėjome pirmą vietą. Tai buvo aukštas įvertinimas, juk varžėmės su režisūrą studijuojančiais. Po šio įvykio Režisūros katedros vedėja kreipėsi į Choreografijos katedrą, sakė, kad mergaitė pasirinko ne tą specialybę.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: