Asmeninio archyvo nuotr.

– Eligijau, žinau, trumpai nemokėsi, bet koks tai spektaklis? Aktoriai sako, kad laisvesnis nei ankstesni, kitoks.

– Visą laiką norėjau pastatyti tokį spektaklį, kad žiūrovai nežinotų, juoktis ar verkti. „Demokratija“, tikiuosi, bus kažkas panašaus. Kai pirmą kartą perskaičiau Mindaugo Nastaravičiaus pjesę, man buvo baisu. Ypač finalas. Kai pradėjom repetuoti, labai daug juokėmės. Iki ašarų. Kartais gal iš nejaukumo, kartais iš savo pastangų, bet dažniausiai iš keistais minčių ir žodžių paradoksais išpinto teksto. Buitinio, labai lokalaus, bet kartu globalaus – juk žmogus labai dažnai mano galįs sutvarkyti pasaulį, nepajėgdamas net savo gyvenimo susitvarkyti. Man baisus toks žmogus ir, deja, politikoje tokių daug. Labai daug. Visiems būtų geriau, jei būtų mažiau. Tikrai. Patys pagalvokit, jei tikrai paprasta būtų padaryti pasaulį tinkamą gyventi visiems, gerą ir teisingą – tai būtų seniai padaryta. Toliau galimi du minties keliai. Arba pasaulis yra netobulas ir tobulai sutvarkyti jo neįmanoma, bet bandyti būtina, arba kam nors neparankus pasaulio tobulumas, kas nors minta jo ir jūsų problemomis. Va, kaip gimsta visokios sąmokslo teorijos – iš tikėjimo lengvais sprendimo būdais.

Norėjau apie spektaklį, o nukrypau į sąmokslo teorijas. Grįžtu atgal. M. Nastaravičius – vienas įdomiausių jaunesniosios kartos dramaturgų. Pirmoji jo pjesė „Paukštyno bendrabutis“, pastatyta Valentino Masalskio Klaipėdos jaunimo teatre, mūsų jau matyta prieš keletą metų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“. Matyta ir to paties teatro bei režisieriaus „Kita mokykla“. Klaipėdos jaunimiečiai pastatė ir dar vieną šio autoriaus pjesę „Man netinka tavo kostiumas“. M. Nastaravičiaus pjesės statomos ir Vilniaus nacionaliniame dramos, Vilniaus jaunimo teatruose, už pjeses „Demokratija“ ir „Man netinka tavo kostiumas“ 2015 metais jis gavo Auksinį scenos kryžių. Autorius bendradarbiauja su teatrais pritaikydamas scenai kitų autorių pjeses. Vieną tokių adaptacijų pernykščiame festivalyje irgi matėme – Vilniaus jaunimo teatro „Vienos miško pasakas“, sukėlusias daug ginčų. Be to, Mindaugas – geras poetas, jau apdovanotas ne viena premija. Taip pat įvairiomis premijomis apdovanotas kaip žurnalistas. Bet iš tikrųjų M. Nastaravičius – nuostabus istorijų pasakotojas, įdėmiai įsiklausantis į savo herojų gyvenimus. Jei kas labiausiai teatre (arba teatrui) norėtų geros, tvirtai sukaltos istorijos su intriguojančiais charakteriais, drąsiai rekomenduočiau bet kurį rašytojo darbą.

– Spektaklyje labai daug keikiamasi?

– Atsivežiau pjesę dar 2016 metais. Entuziastingai rodžiau vienam kitam, klausiau nuomonės ir vis sulaukdavau: „Bet tai kaip ten keikiasi!“ Turėjau šitai išvadai paruošęs klausimą: „Ar pastebėjai, kas ten keikiasi?“ Taip, pjesės kalba sodri, nenuglaistyta ir nepripoetinta. Dėl tos nenormatyvinės leksikos, kaip protingai vadinami keiksmai, spektaklį ir rekomenduojame ne jaunesniems kaip 18 metų žiūrovams. Bet, patikėkit manim, tikrai ne keiksmai šioje pjesėje svarbiausi, jei norit jų paklausyti, tikrai neverta eiti į teatrą – gatvės kalba rupesnė ir grubesnė. Būtų labai įdomu, jei žiūrovai po spektaklio pasiliktų padiskutuoti apie tokią leksiką teatre, apie tai, kiek mene leistina ar neleistina ją naudoti. Mielai pasiginčytume.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

Prie Dirdų
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments