Liudmila Petkevičiūtė laiminga, kad rašo vaikams, nors pačiai leisti kokybiškas knygas labai brangiai kainuoja. L. Petkevičiūtės archyvo nuotr.
Prie Dirdų

Tas „kodėlčiukas“

„Esu tas Kodėlčius, kurį mano tėtukas, rašytojas Vytautas Petkevičius, aprašė savo knygoje „Kodėlčius“ (1974). Taigi visą gyvenimą nugyvenau, kaip Kodėlčiui ir dera – mokausi, domiuosi, domiuosi ir mokausi. Na, dar rašau knygas – kad jos kiek nors pataisytų tai, ką matau aplink pagadinta. Pavyzdžiui, padėtų nepamiršti mūsų žmonėms gražiosios, skambiosios, nuostabiosios mūsų kalbos. Ir gerbti mūsų galvočius protėvius, kurie ją sukūrė ir mums paliko – kaip gražiausią dovaną. Sykiu su mūsų nuostabia žeme, jos gyvastim ir papročiais“, – apie save sakė rašytoja.

Daugelio jos darbų ištakos glūdi „toje nepaprastoje aplinkybėje, kad mūsų kalba yra tiesioginė, kamieninė indoeuropiečių prokalbės tąsa, jos viršūnė“. „Visi žinome, kad viršūnei nudžiūvus medis žūsta. Taigi mūsų paskirtis – nenudžiūti, nenunykti, o išlikti ir išsaugoti savo kalbą, kad išliktų ir nenumirtų indoeuropiečių kultūra apskritai“, – teigė L. Petkevičiūtė.

(Daugiau – ketvirtadienio „Gimtajame…“)

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie