Bronislava Matiukienė (dešinėje): „Koncertinių kanklių vaikai kartais išsigąsta dėl didelio skaičiaus stygų. Prie jų pereinam vėliau.“

Liaudies muzikai ir tradicijoms – ne kažin kas…

Kiek ir kokių būrelių ar studijų mūsų rajone mokiniai lankys šįmet, kol kas nesuskaičiuota, nes iki spalio pradžios jie dar tik rinkosi užsiėmimus, todėl Rokiškio savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Danutė Kniazytė pateikė praėjusių mokslo metų skaičius.

Daugiausia vaikų – net 130 – lankė Pandėlio universalų daugiafunkcį centrą (UDC). Jie dalyvavo muzikos, dainavimo, liaudies ar estradinės muzikos, fortepijono, dailės, šokio, sporto, teatro ir estetikos  4-6 metų vaikams studijose. Kamajų Antano Strazdo gimnazijos Neformaliojo švietimo skyrių lankė 100 mokinių. Jie galėjo rinktis šias studijas: muzikos, dainavimo, liaudies ar estradinės muzikos, fortepijono, dailės, šokio, teatro ir estetikos 5-6 metų vaikams. Obelių gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriuje buvo ugdomi 82 mokiniai.   Jie dalyvavo technologijų, sporto, šokių ir žaidimų, etnokultūros ir karpinių būreliuose.

Taigi liaudies kultūros propagavimui buvo skirti liaudies muzikos, etnokultūros ir karpinių būreliai.

Papildo formalųjį švietimą

Juodupės gimnazijos Neformaliojo švietimo skyrius yra šiek tiek kitokio pobūdžio, nes vadovaujasi formalųjį švietimą papildančiomis muzikos, dailės ir šokio ugdymo  bei ilgalaikėmis neformaliojo ugdymo programomis (sporto, technologijų, keramikos, šokio ir dizaino). Jį lankė 96 mokiniai.

Gimnazijos direktorė Dainora Mineikienė pakomentavo, kad veiklų, tiesiogiai susijusių su liaudies muzika, nėra, nes nėra ir poreikio. Tačiau, jos manymu, jei ir atsirastų poreikis, būtų labai keblu atsivilioti specialistų, nes dėl keleto pamokų niekas nevažinėtų į Juodupę.

Prie instrumentų –  per užsiėmimus

Tačiau kitos neformaliojo ugdymo įstaigos gali džiaugtis vietoje turėdamos  ilgamečių mokytojų, puoselėjančių liaudies kultūrą.

Pandėlietė mokytoja Bronislava Matiukienė, paklausta, kiek laiko moko vaikus groti kanklėmis ir kitais liaudies instrumentais, truputį sutriko ir laiką skaičiavo remdamasi įvykiais – pradėjo dirbti dar tada, kai Pandėlyje buvo įkurtas Rokiškio muzikos mokyklos filialas, vėliau jam suteiktas meninio lavinimo centro statusą, dabar tai – universalus daugiafunkcis centras. Ji moko groti liaudiškomis devynstygėmis ir koncertinėmis kanklėmis. „Geriau pradėti nuo devynstygių, nes koncertinių vaikai kartais išsigąsta dėl didelio skaičiaus stygų. Prie jų pereinam vėliau“, – apie darbo niuansus pasakojo B. Matiukienė.   Pasak jos, vaikai ateina įvairiais keliais: vienus pastebi ir paskatina socialinė pedagogė,  kiti ateina, nes studiją  lanko draugai, kai kuriuos pakviečia pati mokytoja. Praėjusiais mokslo metais kanklėmis mokėsi groti 7 mergaitės, šįmet jų skaičius išaugo, net karantinas nepakenkė. Mokytoja džiaugiasi: „Turiu šeimyninį ansamblį, jį sudaro vienos šeimos 5 mergaitės.“

Su kanklininkėmis groja ne tik liaudies, bet ir kitas melodijas, nes turi galimybę kūrinius rinktis pagal vaikų sugebėjimus.  Kanklės yra įstaigos  nuosavybė, namuose nuosavas devynstyges kankles turi ir pasimokyti  gali viena mokinė. Kitos prie šių instrumentų prisiliečia tik per užsiėmimus.

Priklauso nuo interesų

 Prieš keletą metų B. Matiukienė  buvo subūrusi berniukus į skudutininkų ansamblį, tačiau šie, kai paaugo, pasirinko sportą. Būna, kad ir kanklininkai po metų ar dvejų iš viso „pabėga“ arba pasirenka gitarą, nes ūgtelėjus keičiasi interesai. Tačiau džiugina tai, kad nė vienas vaikas  nevengia rengtis tautiniais drabužiais.

Muzikiniu keliu pasuko dvi mokinės: Aurelija Plepytė ir Ieva  Vorobjovaitė. Jos studijas susiejo su kanklėmis.  Aurelija tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete baigė muzikos pedagogiką, kankliavo dainų ir šokių ansamblyje „Šviesa“. Ieva studijavo Šiaulių universiteto  edukologijos fakultete, grojo liaudies muzikos ansamblyje „Vaiguva“, vienu metu jam vadovavo.

Mokytojos lobis – ne tik vaikai, bet ir asmeninės kanklės

Kamajų Antano Strazdo gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriuje koncertinėmis ir folklorinėmis kanklėmis groti daug metų moko Asta Mičelienė. Praėjusiais mokslo metais ji  ugdė net 20 mokinių. Tik vienerios kanklės priklauso įstaigai, o likusios 10  yra mokytojos nuosavybė. Paklausta apie instrumentus, A. Mičelienė negražbyliauja ir tik kukliai, su humoru tarsteli: „Sukaupta. Juk ir metų man – ne dvidešimt.“

Kad vaikai turėtų galimybę praktikuotis namuose,  mokytoja leidžia instrumentus parsigabenti į namus. Tam susikurta atitinkama sistema: jei iš vieno kaimo studiją lanko keletas vaikų, tai tame kaime – vienerios kanklės. Jas mokinės pasidalina. Kanklininkės  laukiamos bažnyčiose, rajono renginiuose, yra tapusios respublikinio konkurso  „Tirlytis“ laureatėmis (užėmė antrąją ir trečiąją vietas  ansamblių kategorijose).

Kanklės „draugauja“ su gitaromis

Kanklės – instrumentas, kurio visgi nepasinešiosi į vakarėlius, neužkariausi populiariosios muziko gerbėjų. Kodėl vaikai renkasi šį instrumentą? A. Mičelienė sako, jog jiems patinka pats grojimo procesas, buvimas drauge. Norėdami išgauti gražesnį skambesį, priartinti prie šių dienų, atlikėjus jungia į ansamblius su gitaristais. Tokiu atveju kanklėmis grojama pagrindinė melodija, o gitaristai pritaria.

„Kalbu kaip mama: kai vaikai rugsėjo pradžioje paima į rankas instrumentą, o gruodį jau groja pasirodyme – tai kažkas nuostabaus. Be šios įstaigos vaikų pasirodymų nepraeina tokios šventės kaip  „Kuc kuc Kamajuos“ ir kitos. Turime nuostatą, kad mūsų vaikai taptų išsilavinusiais žmonėmis, nebūtinai muzikantais. Čia patogu lankyti, nereikia niekur važiuoti“, – sako kamajiškė Jolita  Braukylienė, kurios sūnus ir dukra lanko neformaliojo ugdymo skyrių. Jos žodžiais, ne vieną kartą kovota, kad toks skyrius liktų Kamajuose. Priešingu atveju tėvai buvo nusiteikę  vežti vaikus mokytis į gimnaziją Rokiškyje, kad po pamokų atžalos ten galėtų lankyti muzikos mokyklą, kūno kultūros ir sporto centrą. „Dauguma vaikų namuose groja mokytojų  instrumentais, nes tėvai neišgali nupirkti. Pavyzdžiui, naujos kanklės kainuoja apie 2 tūkst. Eur, padėvėtos – apie 400 Eur. Mano sūnus metus namuose grojo mokytojo Roberto Mičelio paskolintu saksofonu“, – apie kasdienybę pasakojo pašnekovė. Jos nuomone, gerai, kad folkloras sušiuolaikinamas, ieškoma naujų formų ir kanklėms pritaria gitaros.

Ir be muzikos yra ką veikti

Pernai Obelių gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriuje veikė etnokultūros ir karpinių būreliai. Etnokultūros užsiėmimus vedusi Rasa Bimbienė pastebėjo: vaikai  žingeidūs, atsakingi, stropūs, nesibaimina šokti poromis tiek per pamokas, tiek vakaronėse.

Karpinių meistre tituluojama obelietė  Gita Kolosovienė supažindino su karpinių pasauliu. „Pirmiausiai  pradedu nuo palyginimo, koks yra augalas ir koks jis gali būti karpiniuose. Karpiniuose jis gali transformuotis. Po to akcentuoju tradicijas. Karpiniai populiarėja, jie nėra nueinantys. Į interjerą  grįžta popierinės karpytos užuolaidėlės. Pernai užsiėmimus lankė apie 10 vaikų. Toks skaičius – pats tas. Karpiniai  patrauklūs ir berniukams“, – kalbėjo mokytoja paklausta, kaip sudomina mokinius.

Labiausiai ji didžiuojasi Jokūba Liepa Kastėnaite. Karpyti pradėjusi  rugsėjo mėnesį, pavasarį devynmetė mergaitė  užėmė pirmąją vietą regioniniame moksleivių liaudies dailės konkurse „Sidabro vainikėlis“.

Kas aukščiau – profesionalumas ir bendras išprusimas?

Kalbantis su pedagogais, šalia skaičių, vardų ir renginių vardijimo sklandė ir šiokia tokia abejonė dėl šių mokslo metų krūvių, įstaigų ateities mažėjant vaikų skaičiui, nes  panašios studijos ar būreliai miestelių ir kaimų vaikams – tai galimybė prisiliesti prie muzikos, menų ir tautos šaknų nesiekiant tikslo laimėti konkursus ar trūks plyš sugroti „teisingai“. Vieša paslaptis, kad  dalis lankančiųjų yra iš sunkiau besiverčiančių šeimų, tad  neturėtų galimybės važinėti į rajono centre esančią muzikos mokyklą. Šios problemos neišspręstų ir pavėžėjimas, būtų keblu suderinti tvarkaraščius ir kryptis, vaikai vėlai grįžtų į namus, todėl nenuostabu, kad  tiek tėvai, tiek pedagogai galvoja apie ateitį.

Nieko neproteguotų

Kita problema – pedagogai. Kol ji nėra aštri, bet, kaip ir visoje respublikoje, mokytojų amžiaus vidurkis nekelia optimizmo. Pasak D. Kniazytės, neformaliojo ugdymo įstaigos turi ir gali išnaudoti vietinių mokytojų pajėgumus. Ar Švietimo, kultūros ir sporto skyrius galėtų tiesiogiai padėti, jei šiose įstaigose pristigtų mokytojų, ypač tų, kurie moko liaudies muzikos, liaudies kultūros? „Nenorime nieko proteguoti. Darome tiek, kiek leidžia teisės normos. Darbo ieškantys pedagogai gali patalpinti savo anketas rajono savivaldybės internetinėje svetainėje. Iš ten įstaigų vadovai gauna informaciją“, – komentavo D. Kniazytė.

Deja, tas anketas įmanoma rasti tik senojoje svetainės versijoje, paspaudus nuorodas „Švietimas“, „Mokytojų darbo skelbimai“. Informacija atnaujinta tik praėjusių metų balandžio mėnesį, tad „kabo“ senos anketos. Vargu, ar tokia pedagogų paieškos sistema realiai suveiktų pristigus specialistų.

Teikia vilčių

Visgi pasidžiaugti yra kuo.  Tokius neformaliojo švietimo centrus ar skyrius turi ne kiekviena savivaldybė. Pati juos ir išlaiko. „Apie skiriamų lėšų kiekį pasako juos lankančių vaikų skaičius ir programų įvairovė. Jei sugebama užimti tiek daug vaikų, tai puiku. Kalbėjau su įstaigų vadovais. Jie prognozavo, kad šiais mokslo metais išliks panašus lankančiųjų skaičius“ , – reziumavo vyriausioji specialistė.

Projektą iš dalies remia:

 

azija
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Tai bent!
Tai bent!
2020 14 spalio 19:35

Net ir XXI amžiuje etno dalykai magiškai užburia, jei paviršutiniškumu ir triukšmu jos neišblaškai.