blank
Teatro archyvo nuotr.

Seniai svajojau apie H. Ibseno pjesę „Lėlių namai“ – ji jau seniai gulėjo ant mano stalo. O Monika Norą vaidino dukart: 1942 m. Valstybės teatre Vilniuje (rež. R. Juknevičius) ir 1959 m. Lietuvos rusų dramos teatre (rež. L. Lurjė). Abu spektakliai tapo legendiniais, žmonės plūdo žiūrėti Noros…

Kuo labiau ėmiau gilintis į M. Mironaitės biografiją, tuo įdomiau darėsi: kaip įkūnyti žaižaruojančią jos sceninės ir gyvenimiškos būties mozaiką scenoje? Tuomet ir atėjo mintis sujungti jos dienoraščius ir amžininkų prisiminimus su H. Ibseno pjesės epizodais. Juk Monika, aktorė ir žmogus, savo gyvenime tarsi nuėjo Noros kelią – nuo naivios mergaitės iki brandžios, vidinę laisvę išgyvenančios moters. Kaip ir Ibseno pjesėje, taip ir gyvenime ji patyrė ir šantažą, ir nusivylimų, ir skausmą, jai teko nesyk balansuoti ant ribos tiek teatre, tiek asmeniniame gyvenime.

M. Mironaitę iš tiesų galėtume pavadinti aktore, savyje talpinančią Lietuvos teatro amžių. Jai teko pereiti visą XX a. istorijos „mėsmalę“, kurioje išlikti padėjo, be abejo, J. Baltušio žmonos statusas, nors dėl savo tiesaus būdo ne kartą buvo ujama ir žlugdoma. Padėjo, manau, dar ir tai, kad ji buvo talentinga aktorė – gebėjo ir gyvenime apžaisti situacijas, puikiai nešioti vieno ar kito vaidmens kaukes, ją apsaugančias nuo visuomenės spaudimo.

Man artimiausias toks teatras, kuriame aktorius, jo balsas – svarbiausias spektaklio orkestre, nes būtent aktoriaus atsivėrimo dėka teatras jaudina, tuo jis ir nepamainomas. Toks teatras buvo brangiausias ir Monikai Mironaitei.

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: