Marcelijus Martinaitis. „Kukučio baladės“, 2012 m.

Tai nedideli eiliuoti kūriniai (išleisti 1977 m.), pavadinti baladėmis, nes juose yra aiškus siužetas bei veikėjas ir vyksta tai, kas iš tikrųjų vykti negali. Pagrindinis personažas Kukutis yra savarankiškas veikėjas, neturintis žmogiškojo pavidalo. Jis savaip suvokia įvairiausias situacijas, jas dažnai išreikšdamas pajuokavimais. Kukučio kilmės galima ieškoti žemaičių tautosakoje, kurioje jis kaip humoristinis personažas. Jį galime vadinti ir kauke, kuri kaskart vis kitokia.  Kukučio poelgiuose nereikia kiekvieną kartą ieškoti perkeltinės prasmės, juos kartais reikia palydėti su šypsena ir vaizduotės išradingumu.  Baladėse rasime ne tik paradoksą, bet ir ironiją, groteską. Visgi poeto eilėraščiuose Kukučio kalba – vienas ryškiausių ezopinės kalbos pavyzdžių. Šis moderniame pasaulyje nesusivokiantis, keistai besielgiantis personažas įkūnija ir tam tikras rezistencijos prieš sovietinį režimą idėjas.

Viljamas Šekspyras. „Hamletas“, 2018 m.

Renesanso epochos klasikinė tragedija, pirmą kartą suvaidinta apie 1601 metus. Šiame kūrinyje ryški  humanistinė pasaulėžiūra (žmogų laikanti didžiausia vertybe), fantastiniai, magijos ir burtų motyvai. Skaitytoją sukausto nuolat auganti įtampa, įvykis, keičiantis kitą įvykį. Čia atskleidžiamas slaptas rūmų gyvenimas, santykiai tarp įvairių luomų atstovų, valdžios ir keršto troškimas. Filosofinio pobūdžio pjesėje keliami būties klausimai. Pagrindinis tragedijos veikėjas – princas Hamletas – nepaprasta asmenybė, apdovanota įžvalgiu protu. Vienas svarbiausių jo bruožų – dvasinė kaita. Jis niekada neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę. Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę. Visos dramos pagrindas, jos kulminacija, kai Hamletui  iškyla esminis klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis daugelio žmonių ateitį – garsusis jo monologas „Būti ar nebūti“…

Dantė. „Dieviškoji komedija“, 2019 m.

1321 m. parašyta Dieviškoji komedija“ – tobuliausios formos alegorinė  poema apie žmogaus gyvenimą, grakščių strofų laiptais vedanti  skaitytoją nuo žemiausių į aukščiausias būties sferas. Trijų dalių alegorinis kūrinys ne tik vaizduoja žmogaus kelionę per Pragarą, Skaistyklą ir Rojų, bet ir pateikia daugybę žinių apie viduramžių ir ankstyvojo renesanso žmonių mąstymą, gyvenimo būdą, tikėjimo tiesas. Poemą galima laikyti ir poetine Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso enciklopedija, nes joje gausu XIV a. pradžios gyvenimo vaizdų, teologijos, istorijos, mokslo, politikos ir moralės problemų. Tačiau pasaulio matymas kartu ir viduramžiškas, ir jau humanistinis. Centrinė poemos figūra turi realų prototipą – Beatričę, kurią poetas mylėjo iš tolo, taip ir neišdrįsęs nė karto jos užkalbinti… Jai mirus (vos 25 metų), Dantė gedėjo mylimosios, niekada jos nepamiršo ir pasižadėjo parašyti knygą „kokios niekas niekados dar nė apie vieną moterį nėra parašęs“. Savo nemirtingame kūrinyje poetas pavaizdavo Beatričę kaip kelią link aukščiausių tikslų išsipildymo.

Johanas Volfgangas Gėtė. „Faustas“, 2018 m.

Viena garsiausių visų laikų tragedijų (pradėta rašyti nuo 1808 m.).

Tai mokslininko Fausto ir velnio Mefistofelio pražūtingo sandėrio istorija, atnešanti Faustui ne amžiną jaunystę ir nemirtingumą, o dvasinę sumaištį ir amžiną nerimą.

Pasaulio teatras, kuriame skleidžiasi Fausto ir Mefistofelio pažinties istorija, apima ir meilės, ir tiesos, ir grožio paieškas.

Kūrinyje veikia ir žmonės – studentai bei filosofai, ir antikos herojai ir dievai, ir Šiaurės tautų mitinės būtybės, ir paties autoriaus sukurti fantastiniai personažai.

Šis dviejų dalių kūrinys apima visą Europos istoriją nuo Homero laikų.

Ovidijus. „Liūdesio elegijos“, 2016 m.

Vienas dramatiškiausių poeto kūrinių, parašytas Romos imperijos paribyje, tremtyje, kurią kūrėjui dėl nepaaiškinamų priežasčių skyrė  imperatorius Augustas. Tremtyje poetas išbuvo dešimt metų, ten mirė ir buvo palaidotas. Ten parašytose elegijose atsispindi sunkus intelektualaus romėnų poeto likimas.

Ovidijus turėjo prisitaikyti ir išgyventi barbarų krašte, kur vyravo svetima kalba, svetimi papročiai, kur nebuvo įprasto Romoje kultūrinio sociumo, kur beveik kas dieną grėsė mirtis.

Elegijos atskleidžia žmogaus ištvermės ir išlikimo galias katastrofiškų išbandymų akivaizdoje, iškelia kūrybos svarbą kaip dvasinės stiprybės ir nemirtingumo garantą.

Vaikams ir jaunimui – eiliuotai apie spalvingà vaikystës pasaulá ir bandymas kalbëti vaikams apie senatvæ kitaip.

 

Sigitas Geda „Valkataujantis katinas“, 1998 m.

Su smagia šypsena parašytuose eilėraščiuose – vaiko pasaulis. Kūriniuose daug gražaus liaudiško, išmoningo ir išmintingo pokštavimo, žaismės. Išdykauja ne tik katinas Pankracijus, bet ir kiti žvėreliai, paukšteliai. Minkles mena, pasakas seka seneliai. Kartu su poetu šypsosi ir dailininkas Romas Orantas.

 

Vainius Bakas „Ką manė kamanė?“, 2019 m.

Lengvai suprantamų eiliuotų vaizdinių knyga, kurios eilėraščiuose švelniai liečiamasi prie mus supančio pasaulio, kuri jaudina subtiliu gamtos pajautimu, žavi žaismingais nutikimais ir  juokingomis detalėmis.  Kiekvienas poeto eilėraštis – lyg trumpa, jauki ir jautri vaikystės pasaka, kurioje norisi bent mirksnį pagyventi ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. O kad šiek tiek ilgiau toje eiliuotojo vaikystės žemėje užtruktume, dailininkė Marija Smirnovaitė sukūrė kerinčių vaizdų.

Marius Marcinkevičius „Voro koja“, 2016 m.

Gydytojo  parašyta elėraščių knyga mažuliukams, didėlesniems ir visiems juos mylintiems ir auklėjantiems. Gaivi, šviežia, linksma, pasakojanti apie gyvastingą, kartais rupų, bet spinduliuojantį grožiu pasaulį.

Kiekviename eilėraštuke slypi  netikėta situacija, savas pasakojimo vingis.

Ieva Babilaitė, Antanas Šimkus „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“, 2012 m.

Ši knyga kviečia pažvelgti kitaip į senatvę. Šiek tiek su humoru, šiek tiek su ironija, šiek tiek su liūdesiu. Knyga skirta vaikams, tačiau puikiai tiks ir paaugliui, ir jaukiam tėvų ir vaikų ar vaikų ir senelių vakarui.

Su humoru pateikiami vaizdai ir

įvykiai iš vienos bobulytės kasdienybės, su

kuria herojė tvarkosi taip, kad net didžiausias pramuštgalvis ar nuotykių ieškotojas taip  nesugebės. Duokdie tokią nenuobodžią senatvę kiekvienam! Šios knygos kūrėjai norėtų senti taip… O jūs?

Daiva Čepauskaitė „Baisiai gražūs eilėraščiai“, 2017 m.

Galima ramiai nugyventi gyvenimą ir be poezijos. Bet daug smagiau jį atversti kaip knygą, jaučiant ropojančios  auksinės skruzdėlės kutenimą,  pajutus žvarbą nuo šalia pritūpusio mėlyno rūko ar į rankovę įlindusio vėjo. Skaitydamas eiles net nepajusi, kaip pasiklysi miego karalystėje tarp minkštų kaktusų, atsidursi ant stogo triukšmingame paukščių turguje, sutiksi savo baimes – tamsą, vorą ir Tą, kuris gyvena po lova…

Parengė Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Daiva VILKICKIENĖ

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie