blank
Robertas Žaliukas. Redakcijos archyvo nuotr.

Robertas Žaliukas – vienas ryškiausių originalios medžio drožybos menininkų Aukštaitijoje, o prieš kelerius metus susirgęs tapyba.

Jo kūrybos kraityje – medinė skulptūra, daugiaplaniai pano, koliažai iš pjauto marmuro ir metalo,  taikomosios dailės keramikos darbai, primenantys vitražus, ir tapybos darbai. Jo širdis dabar – tarp medžio ir molberto. Ir pats nežino, ko pakirdęs imsis. „Ne, medžio nepamiršau, medžio skulptūra – brangiausias mano kūdikis. Daug metų rūpėjo imtis ir drobės, bet vis ranka nekilo. Turiu tapybos pagrindus, tai va, kažkas ir išeina. Matyt, yra kažkoks genas. Kai pavargau nuo realizmo ir tautodailės elementų, pasijutau, lyg eičiau žemyn, į galvą šovė pabandyti postmodernizmą“, – apie kūrybos vingius ir tapybos aliejumi siužetus atviravo  Robertas.

Be gido tarp gausybės tapybos paveikslų lengva pasiklysti: vieni – juodai balti, grafikos stiliaus, kiti – ryškių spalvų su aiškiomis ar viena kitą dengiančiomis formomis ir pasteliniais potėpiais, treti – „kvepiantys“ mistika, kupini netikėtų simbolių, nuspėjamą dermę draskančių spalvinių „išsišokimų“. „Čia Kernavė… Gili istorija. Kairiame kampe dėmė – pralietas kraujas, dešinėje – archajinis moters papuošalas. Čia mano motina. Matai, čia lyg paukštis išskleistais sparnais, lyg angelas, ant galvos – balta skara, kaip aureolė.“

Jo paveiksluose – dviejų žmonių sudužę santykiai ir tai, kas iš jų liko… Kituose – gausybė miniatiūrinių detalių. Juodai balti, grafiką primenantys tapiniai: pajūris su smėlynus užvaldžiusia guboja, vėtrų blaškomos bangos ir pušys, vieno karūnoje – švelnių potėpių juodas varnas, po juo – atsikartojantys grakščių linijų augalų motyvai, o siužetą užbaigia keturios sultingos vyšnios, simbolizuojančios atvirumą, dorą, tyrumą ir paprastumą… Arba – žaismingų spalvų ir potėpių dermės: nė trupinio liūdesio, nostalgijos spalvose ir formose.

Jūros, dangaus, vandens, medžio, moters, kalnų motyvai, moters ir vyro santykis, kertiniai žmogaus jausmai, gamtoje vyraujantys atspalviai, pagonybės užuominos – Roberto paveikslų „variklis“.

Natūralizmas be paslapties tapyboje, kaip ir skulptūroje, menininkui svetimas: sako, kam atkartoti tai, ką kiekvieno akis gali matyti?

Robertas gimė 1951 m. Rietavo miestelyje (Plungės r.). Meilę drožimui paveldėjo iš senelio, kuris buvo žinomas klumpių drožėjas. 1983 m. apsigyveno Patilčių kaime (Rokiškio r.) ir grįžo į savarankišką kūrybą. 1987 m. dalyvavo visasąjunginėje parodoje Maskvoje, kur buvo apdovanotas laureato medaliu, 1985 m. – parodose Meksikoje ir Vietname. Robertui 1990 m. pavyko atskleisti Japonijoje prieš 200 metų naudotą drožybos būdą „Ukibori“. Šią techniką naudoja iki šiol. Jo medžio, keramikos ir tapybos darbai eksponuojami parodose. R. Žaliukas yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: