Darius Rabašauskas: „Žmonės vis labiau bendrauja virtualiai ir vis mažiau – asmeniškai. Mes esam tokie laikini, o paliekam amžinus skaitmeninius pėdsakus kažkur virtualioj realybėj. Gal tai ir yra tas mūsų išsvajotas nemirtingumas? Amžinai liksiantis socialinio tinklo profilis...“ Algirdo Kubaičio nuotr.
Prie Dirdų

– Ne pirmą kartą apie Tave rašome ir jau esame kalbėję apie tai, kodėl rinkaisi režisūrą. Bet tai buvo senokai. Ką šiandien atsakytum į tą patį klausimą?

– Dabar pasakyčiau, kad aš apskritai nieko nesirinkau (šypsosi – aut. past.). Viena vertus, puikiai prisimenu, kad gana anksti, dar mokykloje, pradėjau galvoti apie režisūrą. Nors dvejojau, bandžiau laimę kitur, puikiai pamenu tą laiką, kai aiškiai suvokiau, kad būtent teatras yra tai, ką norisi bandyti. Kita vertus – tada labai menkai tesuvokiau pačią profesiją, ir tik daugybė atsitiktinumų bei sutapimų lėmė, kad dabar esu ten, kur esu. Todėl man atrodo, kad mes apskritai vargu ar renkamės savo gyvenimą. Kartais tie atsitiktinumai būna tokie keisti ir sutampantys, kad negali patikėt, kad tai vien tik atsitiktinumai. Likimas? Gal. O kas čia žino? Nežinau, gal skamba ir kvailai. Bet lygiai taip pat manęs neįtikina teiginys, kad žmogus turi valią rinktis. Taip, mes privalom daryti sprendimus, pasirinkti, kasdien, bet mes nežinom, iš ko renkamės, nežinom ateities. Tad ar galima tai vadinti sprendimu? Man atrodo, kad dažnai mes pervertinam savo vaidmenis savo pačių gyvenimuose, jie nėra tokie svarbūs, tie vaidmenys. Todėl ir atsakyčiau, kad nieko aš nesirinkau, sutapimas.

– Kur gyveni? Kuriuose teatruose dirbi?

–  Šiuo metu gyvenu Klaipėdoje. Dirbu režisieriumi Klaipėdos dramos teatre, taip pat dirbu kaip laisvai samdomas režisierius – esu statęs spektaklius Kauno mažajame teatre, Kauno kameriniame teatre, Valstybiniame jaunimo teatre, Klaipėdos jaunimo teatre.

– Ar nesigaili pasirinkęs meną? Gal buvo akimirkų, kai norėjai viską mesti ir išvažiuoti į negyvenamą salą? Iš kūrybos ne taip lengva gyventi.

– Nesigailiu. Kol kas mane „veža“ mano profesija, man patinka darbas. Dažniausiai mėgaujuosi kiekviena minute. O momentų, kai norisi viską mesti, žinoma, būna, kaip ir visiems turbūt. Bet paprastai gelbėja suvokimas, kad viskas praeis, ir ne tik praeis, bet dar ir atrodys juokingai paprastai. Bet tas „viską mest“ atsiranda ne nuo „sunkumo gyventi“, ar kokių profesinių sunkumų. Apskritai profesiniai iššūkiai tik veda pirmyn. „Viską mest“ norisi tuomet, kai susiduri su cinizmu, abejingumu, nesupratimu, manipuliacijom, bandymais pasinaudot – dažniausiai tuo, deja, užsiima piliečiai, turintys „pareigas“ arba „statusą“. Su tokiais sunku.

Gyventi iš meno? O tai jau priklauso nuo prioritetų – jei sąrašo pirmoje vietoje yra automobilis arba koks naujas telefonas, tada gali būti sunku. Geriau gal ir nebandyt. O jei atvirkščiai – tai viskas įmanoma.

– Jau esi pelnęs ne vieną apdovanojimą, pristatytas ir „Auksiniam scenos kryžiui“. Ar tie įvertinimai „šildo“? Kuris jų svarbiausias, sunkiausiai pasiektas, daugiausia džiaugsmo teikiantis?

– Ne tiek jau daug tų apdovanojimų. O ir sąmoningai nė vieno nesiekiau. Kažkaip kiekvienu džiaugiesi skirtingai – mat kiekvienas darbas turi savo istoriją, savo gyvenimą. Sunku kurį nors išskirti. Apdovanojimai, jei ir šildo, tai labai neilgai, tam kartui. Labai greit jie tampa istorija, dar vienu daikteliu lentynoj, kuris tik renka dulkes. Svarbu suprasti, kad apdovanojimai šiaip jau nelabai priklauso nuo to, ką tu padarei. Čia irgi daug atsitiktinumų ir sutapimų. Ir kitą dieną reikės vėl pradėt nuo pradžių, vėl įrodinėt kitiems ir sau, kad gali. Vėl bus paprasta repeticija, o tu privalėsi ją paversti nepaprasta. Taigi geriausia – pasidėt apdovanojimą į lentynėlę ir palikt. Jis jau istorija, praeitis.

– Dėstai  būsimiems režisieriams, aktoriams. Kai žiūri į tuos jaunus žmones, ką labiausiai nori jiems pasakyti, kokios išminties, be dėstomos disciplinos, pamokyti?

– Taip, dėstau režisūrą ir vaidybą Klaipėdos universiteto Menų akademijoj (beje, nuo liepos ši akademija taps Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dalimi, kaip kadaise ir buvo, taigi viskas grįš atgal). Labai įdomu susitikti su jaunais žmonėmis. Labai daug iš jų išmokstu. Svarbiausias dalykas, kurį bandau jiems pasakyti (o ir sakau, kartoju ir kartoju, jau įkyrėjau turbūt!) – kad jie nešvaistytų laiko. Kad gertų į save viską, ką gyvenimas duoda, imtų viską, ką tik gali. Daugiau skaityti, daugiau pamatyti, daugiau išgirsti, daugiau švęsti, daugiau džiaugtis vienas kitu. Gyvenimas toks įvairus ir nepaprastas – imk! Jie nesupranta, kiek daug laiko jie dabar turi, ir koks didžiulis praradimas yra praleisti jį veltui. Tikiuosi, kad jie nelaiko šito mano kalbėjimo senių paistalais. Labai tikiuosi.

– Ko reikia norint, kad spektaklis „užkabintų“? Kas svarbiausia – režisierius, aktoriai, pjesė, aktuali tema ar apskritai būtina šokiruoti (nors šokiruot ką nors šiandien vargu ar įmanoma)? 

– Oi, čia sunku pasakyt. Receptų nėra. Man atrodo, kad svarbiausia – turėti temą, degti tema, turėti, apie ką kalbėti. Žinoma, svarbu ir visos sudedamosios spektaklio dalys – ir forma, ir visi aktoriai turi susikalbėt su režisierium, surast bendrus taškus. Bet visa tai neturės prasmės, jei kūrėjai neturės savo skausmo (arba džiaugsmo), kuriuo norėtų pasidalinti. Svarbiausia – žinoti, kodėl tu tai darai. Apskritai, aš manau, teatro tikslas nėra statyti spektaklius. Taip ir kūrėjų tikslas yra ne spektaklis kaip toks. Jis yra tik inspiracija žiūrovui. Tik stimulas, impulsas žiūrovo kūrybai. Spektaklis gimsta žiūrovo galvoj. Yra daug tokių, kurie pastatyti nieko daugiau nesiekiant – ir jie lieka tik gražiu įpakavimu. Gražia muzikine dėžute, kuri gali pagroti tik vieną melodiją.

– Ką tik pastatei „Mūsų miestelį“ (prieš keliolika metų labai žinomas Gyčio Padegimo pastatymas), kurį ir atveši į festivalį „Vaidiname žemdirbiams“? Apie ką? Kodėl rinkaisi būtent tai?

– Čia vėlgi – vargu ar rinkausi, atsitiko (šypsosi – aut. past.) Tai pats sunkiausias klausimas. Labai gera pjesė. Tiesiog genialiai paprasta. Kartu neįtikėtinai talpi, neįtikėtinai nebanali, neįtikėtinai nemadinga šiandien. O man labai patinka nemadingi dalykai. Apskritai labai nemėgstu „srovės“, tokio, „kaip tas ar anas daro“, nemėgstu „kirptis kaip visi“, tiesiog neįdomu. Apie ką? Geriausia žiūrėti spektaklį – gal užkabins? Tikiuosi. Apie laiką, kuris per mus teka. Apie tai, kaip su mumis atsitinka gyvenimas. Apie mažą žmogų ir didelį jo gyvenimą. Apie tą ypatingą „kasdien“. Apie mirtį. Apie tai, kas mūsų laukia, ir apie tai, kas jau buvo. Ir apie tai, ko niekad nebebus.

– „Mūsų miestelyje“ pagrindinį vaidmenį atlieka Valentinas Masalskis, kuris pats ir pasiūlė tau imtis šios pjesės. Gal aktorius jau yra dalis sėkmės?

– Yra teorija, kuri sako, kad apie 80 proc. spektaklio sėkmės lemia teisingas aktorių pasirinkimas. Aš ja tikiu. Ir visada labai atidžiai renkuosi aktorius. Taigi galvoju, kad aktorius tikrai yra dalis sėkmės. Valentinas Masalskis yra neįtikėtinai puikus aktorius, man teko didžiulė laimė su juo padirbėti. Bet čia svarbu suvokti, kad net ir pats geriausias aktorius dar nereiškia visokeriopo pasisekimo. Svarbu surasti tai, ko reikia konkrečiam spektakliui, surasti balansą. Net ir labai geras aktorius gali skandinti spektaklį. Čia, žinot, kaip užsidėti per didelį variklį ant mažos valtelės – tikriausiai lėksim su vėjeliu, bet valties nosis kabės ore ir yra tikimybė, kad visi belėkdami išsitaškysim į vandenį ir liks lėkt tik nevaldoma valtelė su tuo varikliu. Taigi, turint variklį, reikia pirma tinkamą valtį susimeistraut, tinkamus pakeleivius susirast, o tada jau bandyt plaukt.

– „Spektaklis – Klaipėdos jaunimo teatro ir Nacionalinio Kauno dramos teatro bendras projektas, kuris visuotinio lėkimo ir susvetimėjimo kontekste atsigręžia į paprastų žmonių likimus bei ieško jų prasmės“, –skaitau viename interviu apie „…miestelį“. Kaip paprastai paaiškintum tą „susvetimėjimo kontekste atsigręžti į paprastų žmonių likimus“?

– Sakyčiau, kad mes mažai tekreipiam dėmesio vieni į kitus. Iš mūsų gyvenimų pasitraukė ritualas. Ir ne tik tiesiogine ritualo prasme – laidotuvių ritualas, jis vis trumpėja, vestuvių – irgi trumpėja. Daug skubėjimo, daug paviršiaus. Žmonės domisi viskuo po truputį ir niekuo iš esmės. Nesakau, kad tai yra blogai. Čia jau  nėra  ko dejuot. Taip yra. Tiesiog vis labiau tampa kitaip. Įdomu, kur tai nuves. Žmonės vis labiau bendrauja virtualiai ir vis mažiau – asmeniškai. Mes esam tokie laikini, o paliekam amžinus skaitmeninius pėdsakus kažkur virtualioj realybėj. Gal tai ir yra tas mūsų išsvajotas nemirtingumas? Amžinai liksiantis socialinio tinklo profilis.

– Koks jausmas vežti savo spektaklį gimtinėn, į  Rokiškį? O gal jokio? Gal visur žiūrovas toks pat?

– Jausmas geras, ypatingas (šypsosi – aut. past.). Įdomu labai. Kaip priims, ar priims? Dabar nelabai dar suvokiu to jausmo, bet kažkoks džiaugsmas ima. Laukiu tos dienos, labai įdomu, kaip viskas nutiks, kaip priims publika, kaip pats spektaklis nuskambės.

– Esi Rokiškio kaip Lietuvos kultūros sostinės ambasadorius. Ką tau tai reiškia? Kaip tokią misiją apskritai supranti?

– Tai yra man labai netikėta garbė, atsakomybė ir didžiulis džiaugsmas atstovauti savo miestą. Manau, kad kultūros sostinės ambasadoriaus misija apima labai platų veiklos lauką – nuo žinios apie Rokiškį skleidimo iki bet kokio įmanomo prisidėjimo prie kultūros sostinės renginių apskritai. Tai yra tiesiog nuostabu, kad Rokiškis bus Lietuvos kultūros sostine. Esu tikras, kad mūsų miestas turi ką parodyt Lietuvai.

– Ką svajoji pastatyti, su kokiais aktoriais dirbti? Koks spektaklis, kurį matei pastaruoju metu, paliko didžiausių įspūdžių? Kodėl?

– Man svarbu dirbti su žmonėmis, kurie nori dirbti. Kad aktoriai norėtų kažką atrasti, patirti, sužinoti, o ne tik ateiti ir atlikti vaidmenį. Labai patinka aktoriai, kurie gali „pasinerti visa galva“. Tiesiog negaliu pakęst abejingumo darbui, atmestinumo. Esu tikras, kad noras čia labai daug reiškia. Tada labai daug galima padaryti, tada ir pjesės atsiranda, ir laiko būna. Svarbiausia – kad mes visi kartu norėtume leistis į tą bendrą kelionę.

O įspūdžiai iš spektaklių būna įvairūs ir skirtingi. Vieni vienaip įstringa, kiti – kitaip, nėra kažkokio vieno favorito. Patiko pernai Vengrijoj festivalyje matyti du Eugenio Barba spektakliai – genialūs primityviojo, archetipinio teatro pavyzdžiai. Iš Lietuvoj matytų gal „Lokis“ Nacionaliniame dramos teatre Vilniuj. Jis įstrigo savo konceptualumu ir precizišku išpildymu. Warlikowskio spektakliai. Apskritai lenkų teatras man labai imponuoja. Ypač jų aktorinė mokykla.

– E. Nekrošius, J. Vaitkus, O. Koršunovas… Žiūrovai, teatrą pažįstantys, mylintys, juos pažįsta, žino ko tikėtis. O ko tikėtis iš Dariaus Rabašausko?

– Oi, šalia tokių pavardžių gal geriau nieko iš Rabašausko nesitikėt (šypsosi – aut. past.) Yra, žinot, toks terminas psichologijoj – nepamatuoti lūkesčiai. Geriau jų neturėt. Rimtai, nežinau, ko tikėtis. Gal čia labiau tiktų galvot, ko Rabašauskas turi tikėtis? Rabašauskas tikisi, kad nesugadins jums vakaro, kad jis nepraeis veltui, kad neprailgs. Dar jis tikisi, kad jūs kažką pamatysit tame spektakly, gal prisiminsit kažką, gal kažką, ką jau buvot pamiršę. O gal staiga prisiminsit kokią nors užmirštą melodiją. Ir dar Rabašauskas tikisi, kad spektaklis nepasibaigs tą pat minutę, kai užges šviesos – kad jūs eidami namo dar kažką galvosit. O gal net ir namie?

– Ačiū už pokalbį.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie