Eligijus Daugnora. Redakcijos archyvo nuotr.

„Pamišėlis“

Šio spektaklio reklamuoti nebereiktų, nes bilietai į jį jau išpirkti. Oskaro Koršunovo teatras atveža vieną mano laukiamiausių šio festivalio spektaklių – „Pamišėlį“, pastatytą pagal Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašus“. Šio kūrinio inscenizacijos statomos visame pasaulyje, o jei kalbame apie lietuvių teatrą, tai visų pirma atmintyje iškyla Gyčio Padegimo režisuotas ir Valentino Masalskio suvaidintas spektaklis, kurį prieš kokius 30 metų žiūrėjau kelis kartus ir vis negalėjau atsistebėti fantazija ir aktoriaus technika. O. Koršunovo pastatymas – irgi monospektaklis, kuris per metus nuo premjeros spėjo susižerti laurus įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, visur pabrėžiant jauno aktoriaus Eimanto Pakalkos virtuoziškumą. Klasika visada klasika – eikite ir žiūrėkite. O jei prieš spektaklį ar po jo kils mintis perskaityti „Pamišėlio užrašus“ – dar geriau.

JAUNIMUI. Vaižgantas klasikiniais kūriniais vadino tuos, kuriuos reikia skaityti klasėje, t. y. mokykloje. „Pamišėlis“ iš tokių. Juokingas ir baisus, būtinas pamatyti ir perskaityti, nes tai tikrai pasaulinė klasika. Ne tik rusų ar ukrainiečių, kurie ginčijasi dėl N. Gogolio.

„Lietuviškoji Nora“

Solo teatras susikūrė vos prieš metus, bet jo įkūrėja ir varomoji jėga aktorė, dramaturgė, poetė Birutė Marcinkevičiūtė, teatro pasaulyje prisistatanti Birutės Mar pavarde, žinoma ir matoma jau seniai. Scenoje jos spektakliai dažniausiai pristato žinomas lietuvių kultūros asmenybes – Salomėją Nėrį, Joną Biliūną, Unę Babickaitę. O štai „Lietuviškoji Nora“ pastatyta garsios aktorės Monikos Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais. Anuomet, prieš kokius 40 metų, visa Lietuva po kaulelį mėgaudamasi narstė jos ir Juozo Baltušio šeimyninį gyvenimą – ryškios asmenybės ir gyveno ryškiai. Ir dar. Tiems, kas nežino – Monika Mironaitė, kaip dabar pasakytų, mūsų teatro ikona, gimė prieš 106 metus Rokiškyje.

JAUNIMUI. Ar jums neįdomu, kaip gyveno ikiinternetinės epochos žvaigždės?

„No theatre“

Jei niekam nieko nesako teatro judėjimo „No theatre“ pavadinimas, tai jo įkūrėjo ir idėjinio vado Vido Bareikio pavardė tikrai žinoma ne tik teatro mėgėjams ir ne tik jaunimui. Muzikantas, dainininkas, režisierius ir t. t. Aktyvus scenos veikėjas. Jo pastatyta rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesė „Iliuzijos“ bus kiek keistoka pripratusiam prie vizualaus teatro, nes daugiau remiasi tekstu. Bet tekstas apie meilę, tai „tas ant to“, taip sakant. O be to, mūsų žiūrovas prie šio dramaturgo jau pripratintas – lietuvių teatrai jį mėgsta ir gal treti ar ketvirti metai bent po vieną       I. Vyrypajevo pjesę „Vaidiname žemdirbiams“ atveža. O ir pats judėjimas „No theatre“ stengiasi duoti mažiau teatro, bet daugiau gyvenimo.

JAUNIMUI. Ateikit pažiūrėti, ką V. Bareikis daro, kai nemuzikuoja. O kai dėl muzikavimo, tai man labiau patinka ankstyvasis laikotarpis – tas, kur su „Suicide DJ‘s“ ir grupe „Stipriai kitaip“ (susiraskit 2008 m. dvigubą albumą – skamba įdomiai).

„Daktaras Glasas“

„Lėlės“ teatras šįkart be lėlių ir ne vaikams. Bet užtat su Rolandu Kazlu, kuris šiame teatre ne pirmą kartą randa sceną savo autoriniams pastatymams. Šįkart jis inscenizavo, režisavo ir suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų spektaklyje „Daktaras Glasas“ pagal Hjalmaro Söderbergo romaną, kurio premjera įvyko šį vasarį. Ir visai nesvarbu apie ką spektaklis. Ten, kur pasirodo Rolandas Kazlas, visada galima laukti netikėtumų ir nuotykio. Nuo to, kad kažkada šis aktorius metė televiziją, pralaimėjo tik tie, kurie tingi pakelti užpakalius nuo sofos ir ateiti į teatrą. O teatras ir bet kuris spektaklis, kuriame R. Kazlas vaidina – tik laimėjo.

JAUNIMUI. Ateikit ir pamatykit, kaip atrodo tikras aktorinis menas ir bene geriausias šių laikų Lietuvos aktorius. O „jutūbę“ su visais „Nekenčiu reklamos“ ir pan. įrašais su jaunuoju R. Kazlu – išjunkit ir pamirškit.

Prie Dirdų