blank
Saulius LAMPICKAS (kairėje), Vida PAPAURĖLIENĖ, Alvydas STAUSKAS. Asmeninių archyvų nuotr.

blankPagauti emocijų, pasako, ko nereikėtų

Saulius Lampickas

L. Šepkos premijų laureatas, „Auksinio vainiko“ laimėtojas

Kalbant apie talentą, tai yra vertybė, turtas valstybės, kurioje tas talentas užgimė, kur dailininkas kuria. Ir kuo tas talentas didesnis, tuo didesnė jo atsakomybė kalbant apie visas vertybes. Ir prieš šalį, kurioje gimei. Negali išduot nei savo šalies, nei savo principų. O jei taip nutinka, ar tikrai? Tarkim, aš, kažkada galėjęs viešai nusikeikt, šiandien tai būtų nei šis, nei tas. Kur benuvažiuočiau Lietuvoj, sako, jūs kažkur matytas. Jei savo kūrybą pristatau kaip tikėjimo, šviesos, dvasingumo, ir pats turėčiau būti šalia to arba bent suvaidint.

O kalbant apie kitus, tai ar mes žinom tiesą? Jei kalbėjosi, bendravo du žmonės, jie žino, kada ir kaip tai buvo. Liūdna, kad pas mus skubama pasmerkt, sumindyt.

blankAr talentams viską atleisti?

Vida Papaurėlienė

Poetė, lituanistė

Nepažįstu neklystančių žmonių. VISKĄ atleisti. ATLEISTI viską. Šie du raktiniai žodžiai yra labai svarbūs ir talpūs. Aptariama situacija skatina kiekvieną žmogų susimąstyti, analizuoti, tačiau neskubėti padėti taško  ir paskelbti nuosprendį.

Pastaruoju metu visuomenė yra susiskaldžiusi, nes skiriasi ir suvokimo laukas, ir gyvenimiškoji patirtis, netgi ir tolerancija. Juk puikiai suvokiame, kad neklystančių žmonių nėra, bet už padarytas klaidas dažnai reikia atsakyti jau net ne tiems, kurie tų klaidų neišvengė. Kuo mes, pavyzdžiui, esame kalti, kad Salomėja Nėris, Petras Cvirka ir kiti to meto inteligentai iš Maskvos „parvežė“ Stalino saulę, tuo veiksmu išduodami ir Lietuvos valstybę? Manau, kad jie buvo suklaidinti… Antra vertus, kas pasvers, kiek atgailos buvo jų gyvenimo kely, kai suprato savo kaltę? Aišku viena: šiais talentingais, labai jautriais, emocingais, pasitikinčiais žmonėmis pasinaudojo tie politinio gyvenimo veikėjai, kuriems buvo naudinga įsibrauti į rašytojų emocijų lauką ir pakreipti jų talentus pageidaujama linkme. Esu susipažinusi su S. Nėries ir P. Cvirkos gyvenimu ir kūryba ir žinau, kad ne visada jie turėjo stiprybės padaryti teisingus sprendimus… Buvo jauni, patikėjo naujomis idėjomis, tapo laikmečio įkaitais. Šiandien nepaprasta suprasti, kaip formavosi rašytojų asmenybės. Vis dėlto ir vakar, ir šiandien žavimės jų kūryba: P. Cvirka plataus stilistinio spektro realistas, paveldėjęs iš gimtojo kaimo aštrų pastabumą, gerą humorą, iš prigimties turėjęs pasakojimo dovaną, o S. Nėris su savo lyriniais eilėraščiais XX a. lietuvių poetinės kultūros sūkuriuose tapo „širdies kalba“. Talento neatimsime, jei jis jau žmogui yra duotas.

blankMenininkai išsisako savo kūryboje, o tos visos interpretacijos?..

Alvydas Stauskas

Dailininkas, Kultūros centro Dusetų galerijos direktorius

Tarkim, dėl Cvirkos paminklo. Šiandien netikėtai iškeliam tą temą ir eskaluojam, nors nuo Nepriklausomybės paskelbimo praėjo trisdešimt metų. Kodėl šiandien, kai tiek Lietuvoje rimtų problemų, atsiranda toks didelis iššūkis nugriauti paminklą? Dažnai nesuprantu tokių reklaminių dalykų, populiarumo siekimo. Man sudėtinga apie tai net svarstyti, nors esu Lietuvos patriotas.

Tie dalykai tyliai tūno, jei neeskaluojami. Tai net nebūtų įdomu. Būtų lentelė, ant kurios užrašas, jog buvo toks veikėjas, kuris važiavo į Maskvą, negražiai elgėsi, išdavė tėvynę, bet jis buvo žinomas rašytojas. Nereikia bijoti laiko ženklų, nes miestas sukuriamas per šimtmečius. Be to, Cvirkos paminklas – žymaus skulptoriaus Juozo Mikėno darbas. Galėtų ir stovėti kaip paminklas, gražiai įsiliejęs į aplinkos landšaftą – laikotarpiui atminti. Išnaikinus viską, kas buvo tada, lieka ano laikmečio tuštuma. Juk praėję laikai kažką paliko, kultūringose Vakarų Europos šalyse paminklai yra negriaunami, tai yra istorijos dalis.

Išsamesnius komentarus skaitykite „Gimtajame…“

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Tadas
Tadas
2021 23 lapkričio 10:05

Man ypač buvo įdomu skaityti Vidos mintis, nes ji taip pat buvo pasiekusi aukštumus TSKP. Visi prisimename jos darbą to meto komunistų partijos Rokiškio komitete instruktorės pareigose, socializmo ir komunizmo šlovinimą, pokalbius apie partijos plenumų priesakų įgyvendinimą, darbą su jaunasi komunistais ir kitą “patriotinį’ auklėjamąjį darbą. Į Lietuvos Persitvarkymo sąjūdį ji neįsijungė, viešai neatgailavo, tačiau šiuo metu bažnyčioje-pirmoji. Kaip ir daugelis to metų tarybinių aktyvistų, partijos sekretorių. Dabar jie arčiausiai dekano, jam skiria gėles, teikia vardus, rėžia patriotines kalbas , tačiau jau iš kitos knygos… puslapių. O mes likome ten pat, su tais pačiais įsitikinimais, darbais, jausmais.