blank
Bėgimas ,,Biržų kilometrai'', asm. arch. nuotr.

– Bėgimas, aktorystė Eligijaus Daugnoros, Neringos Danienės režisuojamuose spektakliuose, poezijos kūrimas… Gal turi dar neišvardintų pomėgių?

Dar istoriją galima drąsiai pridėti… Labiausiai domina Antrasis pasaulinis karas, pokaris (partizaninis judėjimas, tarpukaris). Šiuo metu bandau susikomplektuoti partizano uniformą, procesas ilgas ir įdomus, manau, ir rezultatas bus to vertas. Apskritai, nesvetima biologija, biochemija. Pakaks tiek, o tai pradėsiu atrodyti nekuklus…

– Liepos 6-ąją į žygį pandėliečiai mina dviračiais, o Tu – bėgi kartu. Rudens, žiemos, ankstyvo pavasario savaitgalių rytmečiais tave pamatome bėgantį per Pandėlį, nors gyveni Panemunyje, iki kurio 6–7 kilometrai. Kas yra bėgimas – „priklausomybė“, kuomet pabandęs sportuoti nebegali sustoti?

Bet kuri sporto šaka, jeigu tai nėra profesionalu, yra malonumas. Mėgėjų sportas tuo ir skiriasi nuo profesionalų, kad galima juo užsiimti neįpareigojančiai, savo malonumui, o profesionalams tai yra juodas, sunkus, alinantis darbas, griežtos dienotvarkės, mitybos racionai ir taip toliau. Žinoma, yra ir mėgėjų, kurių pasiruošimo lygis labai aukštas, dažniausiai tai buvę profesionalūs sportininkai. Kad bėgimas taptų, kaip Jūs sakote, „priklausomybe“, pradžiai užtenka keleto dalykų – motyvacijos, sveikatos būklės, užsispyrimo ir kantrybės. Pradėjau lakstyti penktoje klasėje, bėgimu mane pabandė sudominti fizinio lavinimo mokytoja Dana Ramanauskienė. 1989 m. dalyvavau bėgime Miliūnai–Rokiškis, tai buvo pirmosios mano oficialios varžybos. Kai baigiau vidurinę mokyklą, bėgimą primiršau, išėjo tokia nedidelė 20 metų pertrauka. Pirmaisiais mėnesiais svarbu nepersistengti ir neperdegti. Daugumai tai – pagrindinės priežastys, dėl ko bėgimą greitai pameta. Kol kas mano tikslas yra maratono distancijos įveikimas oficialiose varžybose. Treniruotėse tai pavyksta, tik manęs dar netenkina laikas. Rimčiau bėgioti pradėjau prieš ketverius metus. Taip susiklostė aplinkybės, kad radau noro ir laiko grįžti prie mokyklos laikų pomėgio. Pirmus tris mėnesius reikėjo nemažai kantrybės ir užsispyrimo, kad nemesčiau, po to jau pradėjo patikti. Pradėjau nuo trijų kilometrų, per tris mėnesius pasiekiau 10 km, ir taip kas dieną dvejus metus. Tada atrodė, kad tai didelis atstumas, o dabar – lengva treniruotė. Per pirmus pora metų naujai „atradau“ apatinę kūno dalį – nuo klubų iki kojų pirštų. „Praskaudėjo“ viskas – nuo raumenų iki sąnarių, ypač kelių. Tik vėliau sužinojau, kad truputį persistengdavau. Dabar bėgioju keturias dienas per savaitę. Labai svarbu tinkama avalynė.

– Kokiose garsiose bėgikų-mėgėjų varžybose esi dalyvavęs? Kokius atstumus įveikei?

Per metus tenka dalyvauti iki 10-ties oficialių varžybų. Pagrindiniai mano startai yra pusės maratono distancija (21 km), Vilniaus RIMI maratonas, Kauno maratonas – didžiausios ir stipriausios varžybos Lietuvoje. Labai smagu dalyvauti, ypač Vilniuje, nors Kaune lengvesnė trasa. Ir šiaip, kiekvienos varžybos vis kitokios, skiriasi reljefas, oras, aplinka. Šiemet pirmąkart dalyvavau Rygos maratone. Patiko, jei viskas bus gerai, bandysiu ir kitais metais.

– Apie teatrą. Kodėl teatras? Koks mieliausias vaidmuo?

Šiuo atveju esu gyvas pavyzdys, kiek daug lemia atsitiktinumas. Į teatrą patekau keleto sutapimų dėka. Kai kam atrodo, kad visai pakenčiamai galiu dalyvauti renginiuose kaip vedėjas. Tiksliai nebepamenu, bet Panemunyje prieš 6 ar 7 metus buvo organizuojamas renginys prie įžymiojo „Angelo“ paminklo. Režisierė Vida Burakovienė ieškojo, kas galėtų pabūti vedėjais, reikėjo dviejų žmonių. Mano buvusi mokytoja Vitalija Pivoriūnienė pasiūlė mane. Režisierei tikriausiai palikau neblogiausią įspūdį, nes ji paklausė, ar nenorėčiau pabandyti savęs teatre. Kažkodėl neatsisakiau. Taip ir liko – darbai, reikalai, kažkaip ir užsimiršo viskas. Bet po kurio laiko Vida man pasakė, kad su manimi susisieks režisierius Eligijus Daugnora, jis nori statyti spektaklį ir ieško naujų aktorių. Taip prasidėjo mano karjera Rokiškio liaudies teatre. Spektaklis „Aš tave užmiršau“ (galima ir dabar pasižiūrėti youtube platformoje). Aš vaidinau Andrių, įsimylėjusį žydaitę Mildą, ir nenoromis patekusį į jos senelės prisiminimus apie holokaustą. Tai man iki šiol įspūdingiausias vaidmuo. Ne tik kad pirmasis, bet dėl jo kūrimo – viskas nauja, nepatirta, bent man tai nepamirštama. Naujausias mano vaidmuo – partizanų vadas Kurmis spektaklyje „Bunkeris“, premjera bus liepos 28 dieną Salų dvare.

Išsamiau skaitykite antradienio “Gimtajame…”

blank
Andrius Palivonas (stovi viduryje) spaktalyje ,,Marcelės legenda” (rež. N.Danienė), nuotr. V.Bičiūnaitės.
trecias brolis
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments

Rekomenduojami video: