Aktorius – meno ir gamtos žmogus. Jo skaitomi poezijos posmai persipina su bičių dūzgimu. Ir labai norisi paragauti aktoriaus sode sunokusių abrikosų uogienės.

Jeigu ne aktorystė, koks būtų kitas jūsų pasirinkimas ir kodėl?

– „Jeigu“ istorijoje negali būti. Nežinau, man daug kas patiko. Veršiukus gydžiau, krepšinį žaidžiau, su mama kartu duoną kepdavau. Patiko. Mokykloje buvo gera šaika – Dalia Ibelhauptaitė, Rolandas Muleika, Algis Kriščiūnas, Andrius Mamontovas, Gražina Michnevičiūtė. Dalios režisuotus spektaklius rodydavome Jaunimo teatro mažojoje scenoje – Dalia Tamulevičiūtė mus įsileisdavo. Koncertuodavome bažnyčioje ir daug kalbėdavomės.

Kokia yra didžiausia jūsų silpnybė ir stiprybė?

–Ne man reiktų atsakyti. Aš nenoriu pripažinti, kad esu silpnas, arba labai stiprus. Neturiu laiko užsiimti savianalize.

–Dainius Svobonas vaikystėje.

– Dariau viską, kas patiko. Tėvai dirbo savo darbus. Lankiau mokyklą ir muzikos mokyklą. Buvo kitaip nei dabar. Dabar reikia motyvuoti, nustatyti, ką vaikams veikti. O leisti vaikui pačiam apsispręsti? Vienas gali lankyti dešimt būrelių, o kitam ir vieno per daug, bet tėvai liepia.

– O jūs buvote tas, kuris lanko dešimt?

– Ne. Aš lankiau smuiko pamokas. Buvo laikas, kada melavau tėvams, kad einu į jas, nes norėjosi išmėginti karate, spardyti futbolo kamuolį. Visgi muzikos mokyklą baigiau.

– Šuo ar katė?

– Šiuo metu namuose gyvena žmonos ir sūnaus katinas. Su juo niekada neradau tikro ryšio. Kai katė vizgina uodegą, atrodo, kad džiaugiasi, bet ji nori pulti. Šuns norėjau visą laiką ir dvylika metų turėjau vipetų kalaitę Bretą. Jos nereikėjo nieko mokyti, dresuoti. Susikalbėdavome žvilgsniu.

– Teko girdėti, kad jūs užsiimate bitininkyste.

– Perėmiau jas iš tėčio. Nebuvo taip, kad labai to noriu, tiesiog nebuvo kitos išeities. Seseriai, sūnui Adomui ir žmonai Vilijai patinka medus, tad dabar tenka padirbėti (šypsosi). Tėtis išmokė pagrindinių dalykų. Dar turiu bičiulį bitininką, kuris pataria. Turbūt bičių priežiūros būdų yra tiek, kiek bitininkų.

– –Jūs vyturys ar pelėda?

– Man ryte norisi tylėti. Gal aš kėkštas? (juokiasi)

– Geriausia būdas pradėti dieną?

– Jausti žmoną savo delnuose.

– Ar patinka dovanoti dovanas?

– Patinka. Turiu daug medaus. Dar patinka dovanoti savo sodo abrikosų uogienę ir raudonųjų serbentų drebučius.

– –O gauti dovanų?

– O kam nepatinka, atsiprašau!?

– Ką įspūdingiausio esate gavęs?

– Kai buvau jaunas menininkas, iš savivaldybės gavau dovanų griuvėsius senamiestyje. Už juos dar teko kažkiek sumokėti.

–Įsiminę sapnai.

– Jų nelieka mano atmintyje. Sako, kad žmonės sapnuoja. Aš užmiegu greitai. Gal kad vėlai gulu ir anksti keliuosi.

– Kūrinys – knyga, paveikslas, filmas, kuris įsiminė, sukrėtė ir kodėl?

– Atsakyčiau: knygynas, galerija arba muziejus. Argi galima išsirinkti vieną kūrinį iš viso to? Kažkada labai patiko Salvadoras Dali ir jo kūriniai. Būdamas 19-os jo albumą pirmą kartą pamačiau pas aktorių Juozą Budraitį. Buvo ir kitų. Pavardžių labai daug. Kampas (Rimvidas Jankauskas – aut.). Atmenu laikotarpį, kai dažnai susitikdavau ne su juo, bet su jo paveikslais. Arba neseniai vykęs su susitikimas Nyka-Niliūnu. Nebuvau artimai susipažinęs su poezija, nors skaičiau daug. Dabar tai įdomu. Žodžiais galima užfiksuoti tam tikrus pajautimus, tų pajautimų tėkmę. Gali perskaityti, bet jų nepajausti. Dabar jaučiu.

– Šalis, kuri imponuoja arba svajonių šalis.

– Šalis? Miškas, uolos, jūra, smėlis pajūryje – tai imponuoja. Nuvažiavimas, pabuvimas ir grįžimas.

– Niekada nesinorėjo išvykti?

– Visam? Ne, niekada nesinorėjo išvažiuoti. Gal kad čia viskas įprasta. Žmogus – bandos atstovas. Yra artimųjų, draugų. Yra saviškiai. Jie čia.

– Sūnus auga. Namas pastatytas, medis pasodintas?

–Namą ne stačiau, bet remontavau savo rankomis. Sūnus auga. Medžiai? Tik pjoviau ir pjoviau – praretinau savo sodą, nes obelys buvo neteisingos susodintos, kreivos. Dar turiu ką nuveikti. Kai baigėme mokyklą, dabartinę Antakalnio gimnaziją, su klase pasodinome kaštoną. Jis auga.

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

bangenis