– Juodupės darželis, nesvarbu, kad pasienyje, nesvarbu, kad miestelyje, kur žmonės neturi darbo, klesti. Ne kartą girdėjau taip sakant. Kaip Jums pavyksta „užkurti“ tą erdvę, paversti ją europine šiuolaikiška vieta su relaksacijos kambariais ir akvariumais?
– Pradėkime nuo pasienio. Taip jau lėmė likimas, kad gyvenu ir dirbu „ant“ ,,sienos“. Ir norėčiau pakeisti skeptikų nuomonę, kad Lietuvos pakrašty turbūt ir žolė ,,nelabai“ žalia, ir medžiai gal ,,su mažiau lapų“ ir ,,žmonės gal nemadingai rengiasi“ ar dar kažkas ne taip…
Deja… galiu daug ką nuliūdinti, nes: jei išvažiuoji iš Lietuvos – būtinai pravažiuoji pro mus. Bet jei įvažiuoji į Lietuvą – irgi pro mus, o tada irgi pro mus, o tada irgi norisi sušukti – „čia prasideda Lietuva“… O va šis sakinys įpareigoja: ir pačiam pasitvarkyti, ir valdininkams „apsižvalgyti“, kaip atrodome iš „nugaros“.
Kaip pavyksta? Manau, kad vadovas įstaigoje kaip lakmuso popierėlis. Skirtumas tik tas, kad to „lakmuso“ testas visada turi būti teigiamas ir švytintis darbuotojų akyse. Visi mes esame žmonės ir tikrai mus nevienodai veikia ,,pilnatis“, santykiai, emocijos. Visada sakiau ir sakysiu: jei kolektyve viskas gerai, kažkas sekasi, kažką laimim, vadovai turi būti už nugaros. Bet jei iškyla problema, vadovą visada norėčiau matyti priekyje. Prisimenu, kaip mus mokė, kuo skiriasi vadybininkas nuo vadovo. Vadybininkas daro gerus darbus, o protingas vadovas pasiima gerai padarytus darbus. Ir kaip mano draugas sako: „Aš darbo nebijau, man tik žmonių duokit.“ Nežinau, kam turėčiau dėkoti, bet žmones turėjau ir turiu nuostabius: ir Suvainiškyje, ir Pandėlyje, ir Juodupėje.
Išsamiau skaitykite “Gimtajame…”
Super vadovas, nuostabus žmogus.. tokių labai reta, reikėtų pasimokyti rajono vadovams bendravimo kultūros ir kaip reikia dirbti, kurti gerovę kitiems.