– Ko reikia norint pradėti žaisti šratasvydį?
– Viskas prasideda nuo noro žaisti. Jei po kelių žaidimų pasiskolinta ar išsinuomota įranga noras nedingo, o kaip tik sustiprėjo, tada galima pagalvoti apie asmeninės įrangos įsigijimą. Šratasvydžio ginklai yra 2 veikimo tipų – pneumatiniai ir elektropneumatiniai. Ginklų modelių yra visokiausių. Nuo senų gerai žinomų iki naujausių ir egzotiškiausių. Jų kainos svyruoja nuo keliasdešimt iki kelių tūkstančių eurų. Tik turėk pinigų ir žinok ko nori. Daugumos naudojami ginklai kainuoja nuo 100 iki 300 Eur. Pavyzdžiui, populiarios amerikiečių M4 ir vokiečių G36 šturmo karabinų kopijos atsieis 100–150 Eur. Prie ginklo dar reikės amunicijos (šratukų). 1 kg šratukų kainuoja 8– 10 Eur, tiek pakaks keliems žaidimams.
Jei esate rimtai susidomėję šratasvydžiu, prireiks ir ekipuotės; pirštinių, taktinio diržo arba taktinės liemenės į kuriuos susidėsite papildomas dėtuves, radijo stotelės, gertuves ir visa kita, ko gali prireikti. Jų kainos nuo maždaug 20 iki 60 Eur. Viso to iš karto pirkti nebūtina ir galima įsigyti po truputį, nelygu, ko prireikia žaidimuose. Ką privalu įsigyti iš karto, tai apsauginius akinius arba viso veido apsaugą. Be jų į žaidimus nepateksite. Be jų negalėsite ir stebėti iš šalies.
– Aktyvų laisvalaikį lydi traumos…
– Šratasvydis – tai aktyvus laisvalaikio leidimo būdas. Žaidimai pasižymi dideliu dinamiškumu, ypač kovos pastatuose – puoli, atsitrauki, laikai poziciją, saugaisi, giniesi, vėl puoli, jei „nušovė“, eini į „mirusiųjų“ zoną, sulauki grįžtančių draugų ir vėl į priekį. Jei tinginiausi ir krapštysi nosį, priešininkai turės pranašumą.
Tempas didelis, todėl pasitaiko smulkių traumų, bet labai retai, nes apsaugos ir apranga tai minimizuoja. Jei išgydoma antiseptiku ir pleistriuku, anokia čia vyrui trauma. Taip, būna, griūni, koją krypteli, per skubėjimą užsigauni į kažką atsitrenkęs, apsižioplinęs ant vinies užlipi, bet šią bėdą puikiai išsprendžia kariški batai. Visos tos pačios traumos kaip ir bet kuriame aktyviame laisvalaikyje, gamtoje, sporte ar buityje. Bene dažniausia ir „didžiausia“ trauma – šratuko pataikymas į nepridengtą kūno vietą. Dažniausiai kenčia rankos, jei nedėvi pirštinių. Tai nėra mirtina. Jau kitą dienų ar po poros žymės nebelieka. Bet čia gali kaltinti tik save, kad apsižioplinai ir leidai į save pataikyti arba nedėvėjai apsaugų.
Dažnai klausia, ar saugus toks žaidimas? Visi žaidimai yra saugūs, jei žaidi protingai, saugaisi pats ir saugai kitus ir laikaisi saugumo taisyklių. Yra žmonių, kuriems ir šaukšto su šakute negalima patikėti. O šratasvydyje saugumo technikos taisyklės labai griežtos. Taip pat griežti ginklo pradinio šrato greičio ir galingumo ribojimai.
– Ar daug Rokiškyje šratasvydžio žaidėjų?
– Mieste yra apie 30 aktyvių žaidėjų, tai tie, kuriuos žinome ir kurie dalyvauja žaidimuose. Tikėtina, kad yra ir daugiau. Būtų smagu, jei jie prisijungtų prie mūsų. Lietuvoje yra daug šratasvydžio mėgėjų ir jų daugėja, šis sportas-laisvalaikis populiarėja. Į kai kuriuos žaidimus susirenka keli šimtai žmonių, o žaidimai tuo pačiu metu vyksta skirtinguose miestuose.
– Turbūt tai ne tik laisvalaikis, bet ir galimybė kai ko išmokti? Galbūt įgauti karybos žinių?
– 2014 m. konflikto Ukrainoje fone buvo juntama pirmoji padidėjusio susidomėjimo šratasvydžiu banga. O dabartinio karo metu susidomėjimas nemenkai išaugo, nes tai realistiškiausias karinis žaidimas, kuriame gauni minimalų kovinį supratimą ir pagrindą.
Šratasvydis atsirado maždaug 1970–1980 m. Japonijoje. Po Antrojo pasaulinio karo Japonijai buvo uždrausta didinti ginklų ir karių skaičių, dėl to šratasvydžio ginklai ir buvo sukurti kaip priemonė karių treniruotėms. Žaisdami mes norom nenorom mokomės ginklo valdymo, saugumo technikos, šaudymo ir taktikos pagrindų, komandinio susidirbimo, maskuotės, judėjimo ir priedangų pasirinkimo, planavimo, grėsmės atpažinimo ir reakcijos į ją, mokomės išlikti „gyvi“. Kai kurie šratasvydžio skeptikai iš kariuomenės, kurie, tikėtina, per žaidimus ar pratybas „krito“ pirmi dėl patirties ir žinių stokos, dažnai bando prikišti, kad čia blogis, tik žaidimas, kur nieko neišmokstama, ir dar skaičiuoja nereikšmingus trūkumus. Bet jie pamiršta, kad žaidimas ir ginklai buvo sukurti kaip tik tam, kad žmonės mokytųsi. Dažniausiai pasitaikantis mitas bei priežastis vengti šratasvydžio – šaudymas nesitaikant – stebint, kur lekia šratukai. Mitas sugriaunamas labai paprastai – jei šaudant mato, kad šratukai lekia pro šalį, tai ką daro žaidėjas? Pakeičia kūno arba ginklo kryptį, kad šratukai pataikytų. Taip formuojama labai svarbi kūno raumenų atmintis, kuri grėsmės atveju per minimaliai trumpą laiką leis atlikti taiklų šūvį. Todėl šratasvydžio žaidėjai nesitaikydami ir vos tik pakėlę ginklą dažnai be vargo pataiko į 25–30 m ir toliau esančius „priešus“. Yra nemažai vaizdo medžiagos, kaip šratasvydžio žaidėjai labai lengvai ir greitai įsisavina kovinius ginklus, nes jų funkcionalumas ir veikimo principas tas pats. Skirtumas tik garsas, atatrankas ir nuleistuko eiga.
– Kokios žaidimo taisyklės?
– Šratasvydžio žaidimai prasideda nuo ginklų chronavimo – pradinio šrato greičio ir galingumo patikros, saugos instruktažo bei žaidimo taisyklių aptarimo. Tada pasiskirstoma komandomis, paskelbiamas žaidimo scenarijus ir jo užduotys. Žaidimo metu stengiamasi eliminuoti priešininkus ir įvykdyti užduotis. Jei galioja „mediko“ taisyklė, tai žaidimo metu po pirmo pataikymo yra galimybė išgydyti, bet po antro jau reikia keliauti į specialią zoną „prisikelti“. Žaidimas tęsiasi, kol bent viena komanda įvykdo nustatytas užduotis.
Žaidimų yra įvairiausių tipų, nuo realių mūšių ir operacijų rekonstrukcijų iki visiškos fantastikos. Gal bene populiariausias Lietuvoje yra vėliavų užgrobimo scenarijus. Komandos stengiasi užgrobti ir išlaikyti priešininkų strateginėse vietose išdėstytas vėliavas arba jas nunešti į savo bazę. Kitas populiarus žaidimas – „Seek and destroy“ – „surask ir sunaikink“. Taip pat yra VIP apsauga, įkaitų išvadavimas, gelbėjimo operacijos, reidai, pasalos, išgyvenimas ir dar daug kitų. Ribas nubrėžia tik fantazijos ir būtinos įrangos trūkumas. Didžiausi ir daugiausia žaidėjų suburiantys žaidimai – kalėdinis „Saving private Sant Klaus“(„Gelbstint eilinį Kalėdų Senelį“), vykstantis Lietuvos kariuomenės komplekse „Mūšis mieste“ Pabradėje, ir pagal kompiuterinį žaidimą 4 paras trunkantis S.T.A.L.K.E.R., rengiamas buvusioje Kopūstėlių raketinėje bazėje. Žaidimai organizuojami ir kituose apleistuose karinės ir civilinės paskirties kompleksuose, antai kaip apleistas Nemenčinės ryšių centras su bunkeriais, apleistos ligoninės, sanatorijos, stovyklos ir t. t.
Bene didžiausias pasaulyje šratasvydžio žaidimas „Border War“ vyksta Čekijoje, dalyvauti jame geidžia ir garbės reikalu laiko kiekvienas užkietėjęs šratasvydžio entuziastas iš viso pasaulio. Šiame žaidime dalyvauja tūkstančiai žaidėjų.
– O ar šratasvydis populiarus visame pasaulyje? Ar taisyklės visos tos pačios?
– Šratasvydį žaidžia visas pasaulis ir net tokiose šalyse, kurias pirmą kartą išgirdau esant. Priklausomai nuo šalies ir jos politinio ar karinio požiūrio, ginklams yra taikomi skirtingi šrato pradinio greičio ir galingumo limitai. Kiek teko domėtis, žaidimų taisyklės ir saugumo reikalavimai skirtingose šalyse beveik vienodi, skiriasi tik kai kurie aspektai, o pagrindas yra tas pats – saugumas ir sąžiningumas pirmoje vietoje.
Pirmiausia išbandyti
Domantas Davainis, jau keletą metų žaidžiantis šratasvydį, rekomenduoja pirmiausia išbandyti, o tik tada pagalvoti apie įrangos pirkimą.
„Šratasvydį rimčiau pradėjau žaisti prieš 3 metus. Pamenu, į mokyklą buvo atvykęs žmogus ir papasakojo mums apie šratasvydį, parodė ginklus ir net leido per ilgąją pertrauką prie mokyklos esančiame miškelyje juos išbandyti. Tai mane ir mano klasiokus sudomino. Po daugelio metu, kai visi jau buvome pilnamečiai, nusprendėme išsinuomoti ginklų ir žaisti. Surinkome dvidešimt šešių žmonių būrį, važiavome į Kauną, atsivežėme ginklų. Buvome taip užsidegę, kad planavome žaisti net dvi dienas, bet norus užgesino nuovargis. Visgi supratome, kad šis žaidimas mums tikrai patinka, ir nusprendėme su pora draugų pirkti savo įrangą. Norintiems pradėti patarčiau neskubėti pirkti įrangos. Geriau išsinuomoti, pasiskolinti iš draugų ir suprasti, ar šis žaidimas tikrai tau. Daug kas bijo, kad skaudės, kai pataikys šratas. Patarimas – dėvėkite palaidus drabužius, nes įtempti nesugeria smūgio. Būna, kad skauda, bet tas skausmas trunka porą sekundžių ir tikrai nėra skaudžiau nei bitės įgėlimas“, – pasakoja D. Davainis.
Ugdo kario įgūdžius
KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės Rokiškio 506-osios pėstininkų kuopos seržantas Mantas Griškevičius pasakoja, kad šratasvydis naudojamas ir Lietuvos kariuomenėje.
„Šratasvydį mes naudojame kaip papildomą (pagalbinę) mokymo priemonę kariui ugdyti individualius įgūdžius, komandinio darbo gebėjimus, taktikos elementus. Tai puikus būdas pajusti ir suprasti, kaip reikia atlikti vieną ar kitą individualų veiksmą, kuris gali išsaugoti sveikatą ar gyvybę kritinėje situacijoje. Civiliniame gyvenime tai labai geras aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdas. Ar tai gali papildyti civilio karybos žinias? Galbūt, jei tos žinios perteikiamos žmogaus, kuris yra ragavęs karybos mokslų, žino ir turi įgūdžių, kaip jas adaptuoti šratasvydžiui“, – pasakoja M. Griškevičius.
