blank
Igorio Popovo nuotr.

Birželio 29 diena

Norėjos patylėt po vakarykščių kanjonų vaizdų Juodkalnijoj dviejų kilometrų aukšty. Aš realiai iš baimės apsiverkiau, kai prasilenkinėjom su vokiečių autobusiuku. Rodės, kad mašina stovi ant bedugnės krašto ir tuoj nugarmės pragaran trapiam žmogeliukui–dulkelei nepamačius rojaus vaizdų, sulaužytais kaulais. Bet Igoris sako, kad tai tikrai ne pats sunkiausias kelias. Automobilių – vos vienas kitas – ir tie atsargūs, nes prasilenkinėja milimetrais, veidrodėlius „paslepia“, kad nenukirstų. Nėra tokiuose keliuose „erelių“. Nakvynė laukė didelėj palapinėj su tikra lova gražiausioj Juodkalnijos vietoj. Šeimininkai nusiplukdė laiveliu, paruošė vakarienę – buvo makaronai su mėsa ir čia pat vietoj pagauta žuvim (tos žuvies ryte vėl prigaudytos rodė) – ir paliko žiogams čirpiant smaragdo spalvos ežero vandenims ir galbūt meškoms suvalgyt. Gali fotkint ir girtis feisbuke, medituot. Žodžiu, daryt ką tik nori, nes toj pasakoj esi vienas, turistų nėra. Prausies duše, sėdi „tulike“ – matai tuos vandenis ir kalnus. Norėtųsi namie tokių sienų… Priekaištų šeimininkams turim, bet jie bus parašyti kitur. Priekaištų, jei nori, ir Hiltono viešbučiui gali rasti (laimingesnis būsi, jei jų neieškosi), bet vėlgi apie tai kitose pastraipėlėse.

Birželio 30 diena

Šiandien Bosnija, nebe Europa. Siena – kaip senas Gariūnų kioskelis, bet pirma kelionėje, kur paprašo COVIDO testų. Jau tame „kioske“ laukiant dokumentų matosi kelias į šalį. Toks kaip Lietuvoj į užmirštą vienkiemį. Vos pavažiavus gilyn, dar didesnė intriga, nes vidury jo ne tik duobės, bet ir banda – abejingos karvės. Greičio nėra, kilometrai užstringa. Sustojam prie šuns ir karvių. Susiduria žvilgsniai – nesupranta, ko žiūrim, nes niekas nesustoja, nešeria ir nekalbina. Pirmas įspūdis po trisdešimties kilometrų stipriai keičiasi – keliai tampa puikutėliai, o Igoris pasakoja, kad prieš trejus metus čia viskas buvo gerokai baisiau. Visi tie „kurmiai“ („vw golf“), kurie tada dar važiavo, dabar nejudinami stovi šalikelėse. Nakvojam miestelyje prie Jablaničko ežero, pensione pas vokietę… Žydras žydras vanduo, senas tiltas, kur neprasilenksi – milimetrais telpa vienas automobilis. Horizonte arabės, keturiasdešimties karštyje apsuptos palydos ir aklinai  įsisupusios į savo aprėdus, plaukioja laiveliais – mūsų šeimininkai juos nuomoja. Keičiasi tik prabangios jų rankinės, o visos atrodo kaip viena ir ta pati moteris. Basomis lipant laiptais dega kojos… Mes perregimam vandeny maudomės vieninteliai. Naktį virš ežero per mikrofoną garsiai suskamba arabiška malda. O po nakties buvo rimtesnių reikalų. Nuo pat ryto, vos išvažiavom, – dešimties minučių džiaugsmas, „va, matai, visai geras kelias“. Iki tol, kol jis tapo vos išvažiuojamu žvyrkeliu automobiliui kopiant į kalną. Tikiesi asfalto, o staiga nežinai, kas lauks už posūkio – ar bus vietos apsisukt, ar apskritai grįši. Pagaliau aikštelė. Kosminė ramybė viršuj kaip pas Dalai Lamą, kriaušytės ant medžių auga. Prižiūrėtas paminklinis akmuo karo aukoms atminti verčia atsiversti googlą ir pasidomėti istorija. Pats prasčiausias kada nors įveiktas kelias. Nesutikom nė vienos mašinos, lyg čia niekas negyventų. Dvidešimt kilometrų dvi valandas važiavom dykynėm be civilizacijos, be interneto ir miškais, kur matėm du žmones – vyras su šunimi nuo kalno šlaito į kolos butelį pylėsi vandens ir net neatsisuko, nors automobiliai čia pravažiuoja gal kartą per parą. Paskui arabė su karučiu kaime. Piktas žvilgsnis – pamatėm jos čadra neuždengtą veidą. O tada prasidėjo ženklai su kaukolėm, kad šalia kelio – minos. Pūslės pilnos, bet neišlipom. Keistas jausmas, nenupasakojamas. Nusileidom laimingai. Toliau – kulkų suvarpyti namai – Bosnijos ženklas. O paskui buvo nuosavas realus buuuum, mums stabdant prie perėjos serbas iš galo neapskaičiavo atstumo. Policija prisistatė per dvi minutes. Tokie nuoširdžiais žvilgsniais, paduoda ranką… Viskas sutvarkyta per pusvalandį. Kartu su kaltininku sorry sorry palydėjo į servisą, meistrai skubiai bagažinę atkalė. Likom tik be parktronikų… Automobilis purvinas nuo žvyrkelio. Stojam nusiplaut kartu su įtampa – avarija taip toli nuo Lietuvos nėra svajonė.

Liepos pradžia, paskutinės kelionės dienos

Važiuojam palei jau pražydusias saulėgrąžas, palei levandų laukus, žydinčias jukas prie Balatono ežero. Ten paprastai tokiu metu būna karščiai. O mums pasisekė – dvidešimt šeši, bangos kaip neramioj jūroj ir vėjas, ištaškantis smegenis. Ežero vanduo tarsi baltas. Nakvojam „stiliovam“ atsakingo vengro bute tiesiog ant kranto – šeimininkas sako, kad čia vienintelė vieta prie Balatono, kur maudytis brendi per smėlį. Ir gali brist toli toli. Prašė žaliųjų pasų. Pirmą kartą. Rytą dar ilgai važiuojam palei Balatoną – kurortai aplink gėlėse, dviratininkų minios, šviesoforas ant šviesoforo, automobilių kamščiai – šeštadienis ir viskas juda, vieni kitus lenkia. Paskui neskubėdami pervažiuojam Slovakijos Tatrus ir atsiduriam pasienio viešbutyje, kur esam vieni. Kaip ir visur kitur, kur nakvojom. Tiesa, restorane apačioj balius. Kai jis baigiasi, iš paskutinio kelionėj kalno girdisi, kaip ūbauja apuokai. Slovakijoj iškart pajuntam – kainos, palyginti su Bosnija, kyla mažiausia dvigubai. Ryte kelias per Lenkiją iki Varšuvos ir poilsis „Hiltono“ viešbutyje – jaučiamės nusipelnę pernakvoti dvidešimt šeštam aukšte. Ant delno – Varšuva. Žiebiasi šviesos. Naktis, kai matai ne kalnus, o dangoraižius. Išjungia iš kelių savaičių kitokio konteksto. Čia pirmą kartą per tris savaites išgirstam kalbant lietuviškai – šeima sako grįžtanti į Lietuvą po trejų metų. Ryte „Biedronkoj“ perkamas langų valymo skystis – vieną eurą kainuoja kanistras. Pas mus gal keturis.

Išsamiau skaitykite antradienio “Gimtajame…”

Nuoroda į pirmąją dalį: 

Po pragariškų tylos metų – Balkanų dienoraštis

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments