blank
Igorio Popovo nuotr.

Birželio 20 diena

Para su dviem valandos sustojimais – kavos išsivirėm ant ežero kranto Slovakijoj ir kažkur pirkom valgyt. Dar nežydinčių saulėgrąžų laukai, vengrų keisti vandentiekio bokštai, pasikeitęs kraštovaizdis, nuovargis – ir mes jau Rumunijoje. Pasų prašė Lenkijoj, ties Augustavu sustabdę, ir prie Rumunijos sienos. Daugiau viskas visiems „dzin“, jokių kitų dokumentų nereikia. Rumunija pasitiko karščiu, paskui lietumi visą dieną. Todėl nesibaigiantys miškai akina žaluma. Net asfaltas žalias. Vietomis iš tikro samanos, nes neprižiūrimas. Arklių vežimai ant kelio, pusnuogiai vaikai pakeltais kumščiais kažko prašo nebijodami svetimo, karvės ant kelio ir šunys. Alkani, badaujantys, perkarę gyvuliukai – spėji sustoti užkąsti – tuoj prisistato. Bet baikštūs – pietavom su keturiais išbadėjusiais. Pakeliui kontrastai – šalia skurdo triaukščiai namai – beskonybė. Greičių matuoklių nėra. Nakvojom kaime, kalnuose, pas geriausiai „prasisukusį“ kaimo verslininką. Pats mums paruošia pusryčius.

Birželio 21 diena

Visa diena kelyje. Temperatūrų skirtumas priklausomai nuo aukščio – 13–30 laipsnių. Transalpina kelias Igoriui ne pirmą kartą, bet šįkart, sako, „ne taip pasisekė“, nes pati viršūnė skendi debesyse ir lyja. Man tai atrodo mistiška, nors nesimato to „atviruko“. Vaizdo nuo daugiau nei dviejų kilometrų aukščio praradimą atperka jausmas, kad „žemiau tik dangus“ arba „ne viskas pinigais matuojama“. Vakaras baigiasi rumuniškame restorane. Ar skanu? Tikrai. Ar brangu? Lietuvoj būtų dvigubai brangiau, nors kačiukai kojų neglostytų… Keliai nebestebina. Dešimt kilometrų Europos, tada duobių kolekcija, paskui vėl Europa.

Birželio 23 diena

Šiandien važiavom į Bukareštą. Griaudžia, žaibuoja ir gera, žinom, kad lietuviai kaista. Miestas – vienas didelis kamštis. Iš pirmo žvilgsnio panašu į Belgradą, gal Kijevą, bet čia tik pirmas įspūdis. Ryt apžiūrėjom dar miegantį, kai nebuvo nė vieno žmogaus prie Parlamento rūmų penktą ryto. Tą patį rytą pirmą kartą užsieny!!! Rumunų policininkai nepagailėjo ir nubaudė – viršytas greitis kaime – leidžia septyniasdešimt, važiavom šimtą – visi taip, prieš miestelį net nepristabdo savo „dacijų“ ir „dusterių“. Bet lietuvius pasigavo būtinai su sirenom… Genujoj prieš porą metų buvo kur kas malonesni, o šitie atsiųs Lietuvon baudą. Igoris visai nesusinervino, tik aš išsigandau, kad „atims mašiną“ ir reikės tranzuot. Lietuvoj niekas seniai to nedaro, o čia – kiekvienam kaime. Bebaimiai. Dar jie visu kaimu sėdi ant suolelių prieš kelią tarp savo beglobių šunų, aklinų tvorų ir rožių – toks visą kelią nesibaigiantis balaganas. Galima įsimylėt šalį… Ai, dar butas ketvirtam aukšte pačiam sostinės centre. Nuotraukos iš balkono, kitoj gatvės pusėj bobutė rūko pypkę ir vis pamojuoja… Bukarešto centras.

Birželio 27 diena

Po kelių dienų poilsio prie jūros Varnoj – jau esam Makedonijos sostinėj Skopjė. Miestas, palyginti su vakarykšte Sofija, kur užpuolė maloni kruša, pagaliau nešiukšlinas ir atrodo gaivus, nors trisdešimt penki karščio. Vaikščiot nėra jėgų. Savotiška architektūrinė pompastika su milžiniškais didžiavyrių paminklais, pamaišant su vietine „Triumfo arka“ po balkono langais. Po tūkstančių nuvažiuotų kilometrų šiandien net raminamai veikia. Vilniaus dydžio miestas. Visiems įdomu kainos. Butas nakčiai su visu maistu šaldytuve, mineraliniais, vynu, dviem balkonais ir apskritai viskuo, ko žmogui gali prireikt, – trisdešimteurų. „Naudokitės viskuo, ko reikia“, – sako šeimininkas, atidaręs ėrienos prikimštą kamerą. Tiesa, vyno rūsį atradom tik ryte išvažiuodami. O vakare, atrodo, brangiausiam sostinės restorane suvalgėm sriubos, kepsnius ir išgėrėm butelį graikiško Aleksandrijos vyno. Tuo metu iš gatvės pusės vyko nuolatinis judėjimas, siūlymas ir prašymai – tai pirkti „Gucci“ akinius, tai sušelpt. Sumokėjom dvidešimt eurų. Ryt būsim Kosove. Dar ryte eisim į vietinį turgų. Turguj Igoris prisiperka kelias savaites ieškotų didžiulių „semkių“. Balkanų oru kvepia vaisiai, bet apie maistą vėliau.

Birželio 28 diena

Kosovas, siena, NATO kariai su automatais… Juokauju. Nors, galvojom, nepraleis, nes auto Europos draudimas netinka. Nusiperkam pasienyje. Aš iš įpratimo spalvas sutirštinu, kad suims ir pasus atims. Čia juk tebėra kelių su minomis, jais važiuot kaip ir neleidžia. Tik pareigūnai nusiteikę problemas spręsti vietoj, draugiški „lituania“, apžiūri numerius. Klausia, kur važiuojam, ar turim cigarečių, kažko deklaruoti… Sakom, važiuojam Albanijon… Ai ne, apie cigaretes klausė vakar, Igoris ištraukė parodyt pakelį, pareigūnas akis išpūtė – „tu čia man siūlai?“… Iš dokumentų tereikia paso. Tikėjomės nuskurdusios šalies su realiais asilais kely ir šiukšlių krūvomis pakelėse kaip Bulgarijoj, o gavom Europą plius visi „pribumbasai“. Baigėsi arkliai, lėjos, levai, dinarai ir kitos kupiūros. Prasidėjo eurai. Keliai ne kalnuose – puikūs. Degalinės iki blizgesio. Pervažiavom visą šalį – pakeliui vien statybos, tik išdygę supermarketai (užsieniečių jie čia nematę, prekybcentry žiūri kaip į kosmonautus ir šypsos kažkoks salės vadovas, pats atėjęs jautienos pasverti). Toliau buvusio karo zona – vietom apgriauti pastatai kaip iš karinių filmų, palei kelią – maži memorialai. Tik privažiavus Peč miestą kalnuose (netoli Albanija), keičiasi vaizdas – arabai važiuoja be jokių taisyklių, pėsti irgi taip vaikšto, tiesiai po ratais – Neapolio, Batumio ir dar velniažin kieno miksas, miestas su Rytų dvasia tokiam veiksme, kur juda absoliučiai viskas. Chaosas, turintis savo tik jiems žinomą tvarką. Paskui kylam į kalnus. Už kiekvieno posūkio veriasi vaizdai, ir akmenys nuriedėję ant kelio. Gniaužia kvapą, reik labai didelio talento žodžiais tai perteikti, kai automobilis pypsėdamas lenda į tamsų urvą, o vairuojantis viliasi, kad iš priekio nebus sunkvežimio. Nakvojam kalnuose nežinia kokiam aukštyje privačiam namely – už lango vaizdeliai iš pasakos, o kaina realybėj – keturiasdešimt eurų. Tokios nakvynės ir serviso kol kas nėra buvę. Labai netikėtas nežinomos šalies įspūdis. Pusryčiams prie kavos, marmeladų, paštetų ir skystų kiaušinių gaunam dar ir čia pat augančių rožių vandens.

 

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Aš Aš
Aš Aš
2021 12 liepos 13:31

Be galo džiaugiuosi, kitų žmonių patirtais ir pasidalintais kelionių įspūdžiais ir perteikta per savąjį kailį patirtimi iš svetur . Kiek daug visko sužinai skaitydama tokius straipsnius, kartu išgyveni ir dalelę istorijos.. Ačiū jums labai, kad nepamirštat skaitytojo ❤️