blank
Asmeninių archyvų nuotr.

blankKitų vardų nė nesvarstė

Lina ir Marius Bulovai savo sūnų pavadino Jonu. Kodėl kitų vardų nė nesvarstė, pasakoja Lina.

– Kodėl nusprendėte sūnų pavadinti Jonu? Ar giminėje dar turite Jonų ir Janinų?

Dar nesilaukiau, o jau žinojau – jei turėsiu sūnų, jo vardas bus Jonas, ir Marius tam neprieštaravo. Nors mano tėčio vardas buvo Juozas, visi draugai ir giminės jį vadino Jonu. Tėtis save taip pat labiau laikė Jonu nei Juozu, nes ir Jonines švęsdavo kaip tikras Jonas.

Jono vardas jam prilipo dar jaunystėje. Atlikdamas privalomąją karo tarnybą, jis turėjo vykti į Vietnamą, užsieniečiai, kurie jį supo, sunkiai ištardavo Juozo vardą – ėmė vadinti Džonu. Taip ir prilipo. Lietuvoje visi pradėjo vadinti Jonu. Todėl mano sūnui Jono vardas suteiktas senelio garbei, kuris iš gyvenimo pasitraukė per anksti ir, deja, su anūku jam neteko susipažinti. Kitų vardų net nesvarstėme.

O šeimoje, neskaitant senelio, mūsų sūnaus Jono dvi prosenelės buvo Janinos.

– Prieš akis – Joninių šventė. Ar paisote tradicijų, o gal turite savų, šeiminių?

Anksčiau Joninių nelabai minėjome, pasveikindavome močiutes vardo dienos proga ir tiesiog džiaugdavomės poilsio diena. Kai gimė Jonas, per jo pirmąsias Jonines jau pynėme vainikus ir deginome didžiulį laužą mūsų sode. Pernai Jonines sutikome Karklėje, prie jūros. Šiemet taip pat vykstame prie jūros. Gal tai taps Joninių tradicija. Mūsų Jonui Joninės lyg antras gimtadienis.

– Kaip manote, ar per pastarąjį dešimtmetį nesumažėjo šios šventės populiarumas? O gal priešingai – ji vis dar išlieka viena populiariausių?

Manau, populiarumas tikrai nesumažėjo ir ši šventė darosi vis populiaresnė, bent jau sprendžiant iš nuotraukų ir filmuotų vaizdų socialiniuose tinkluose – žmonės švenčia Jonines, degina laužus, pina vainikus ir leidžia laiką gamtoje.

– O kokia Jūsų įsimintiniausia šios šventės akimirka?

Tikriausiai pirmosios Jono Joninės ir buvo įsimintiniausios: labai didelis laužas, kokio iki tol niekada nebuvome sukrovę ir Jono ištartas pirmasis žodis (neskaitant „mama“ ir „tėte“). Tas žodis buvo DEGA.

blankNorisi švęsti gyvenimą

Jonas Trumpa vardą pasirinko pats, gimdamas birželio 24-ąją. Joninės jam – gyvybės kulminacija, sakralumas ir simboliai.

– Kokia Jono vardo istorija? Kaip Tavo tėvai sugalvojo jį parinkti? Ar buvo alternatyvų?

– Tai religinės kilmės vardas, kuris plito kartu su krikščionybe. Aš gimiau birželio 24-ąją, per pačias Jonines, ne jų išvakares, kurias visi švenčia, tad tėvai juokauja, jog vardą pasirinkau pats. Nebūtų buvę praktiška vadinti manęs kitaip, nes tuomet mano gimimo diena kaip ir liktų Joninių šešėlyje, o ir prie veido vardas tiko.

– O ar savo giminėje dar turite Jonų ar Janinų?

– Žvelgiant į praeitį, taip, mano du proproseneliai irgi buvo Jonai. Yra dvi Rasos, tai ir jų šventė.

– Joninės – ant slenksčio. Kaip paminite šia šventę?

– Kiek atmenu, šią šventę visuomet švęsdavome su šeima arba ypatingais žmonėmis, kurie yra artimi, su kuriais jauku. Asmeniškai man ji turi tam tikro sakralumo, nes tai yra gamtos gyvybės rato kulminacija, miškai kvepia stipriausiai, viskas žydi karščiausiai, o po Joninių po truputį rimsta, traukiasi, darosi niūriau, dienos vėl trumpyn. Per Jonines man norisi švęsti gyvenimą ir grožį, kurį atspindi gamta.

– Ar laikotės šios šventės tradicijų?

– Žinoma, be tradicijų ši šventė būtų neišskirtinė, tai suteikia jai simbolinės reikšmės ir sakralumo.

– Ar deginate laužus, ieškote paparčio žiedo?

– Tikrai taip, deginame didelį laužą, jis visos šventės metu būna traukos ir pašnekesių, šokių rato centras. Aplink laužą sėdi visi pavargę, senesni ir jaunesni, žiūri į aukštai kylančias žiežirbas. Rąstams išgriuvus jaunimas per juos šokinėja (proto ribose). Mūsų šeimoje paparčio žiedo ieško jaunimas ir vaikai, tai dažniausiai būna kokie nors niekučiai, kurių užtenka visiems. Bet vien lakstymas miške naktį, švelnus stumdymasis ir juokas, laikas su bendraamžiais šeimos nariais bei draugais yra tai, kas suteikia begalę laimės žiedą suradus.

– O gal turite savų, išskirtinių tradicijų?

– Mes, be paparčio žiedo ir laužo, nepamirštame nešioti vainikų, vainikėlių su žvakutėmis leisti į ežerą, šokti. Gal ne visiškai originali, bet retesnė tradicija, kurios laikomės su pusbroliais, tai rytinės saulės laukimas prie laužo. Kai visi jau miega, mes sėdime, kalbamės, o paskui einame pasitikti patekančios saulės.

– Ar nemažėja šios šventės populiarumas?

– Manau, tai priklauso nuo žmogaus ryšio su gamta, jeigu jis yra ir tai žmogui svarbu, tuomet jis ir švenčia. Pastaraisiais metais atsigręžiančiųjų į gamta yra vis daugiau, tai yra gražu. Bet man, kaip Jonui, visuomet nemalonu, kai išgirstu šią šventę tapatinant su eilinėmis, niekuo neypatingomis išgertuvėmis, kai nei apie gamtą, nei apie šeimą ar vertybes net nesusimąstoma. To nepalaikau.

– Kokia Joninių akimirka Tau įsimintiniausia?

– Man įsimintiniausias momentas yra tuomet, kai ant Sartų apžvalgos bokšto ar kur bebūčiau, po Joninių nakties pamatau pirmuosius saulės spindulius ir visą dangų aplinkui, pro rūką nušviestus laukus ir miškus. Tai turi simbolinę prasmę, kurią labai jautriai interpretuoju ir man dėl to labai gera. Po to pasveikinu save su gimtadieniu ir einu miegoti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments