Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį 2010-ųjų pusmetį Lietuvos eksportas, palyginti su pernai tuo pačiu
laikotarpiu, ūgtelėjo 25,5 proc. Skaičius nuteikia optimistiškai: Lietuvos verslas gyvas, valstybė gali braižyti perspektyvas… Per tą laikotarpį didžiausią mūsų šalies eksporto dalį sudarė mineraliniai produktai (24,5 proc.), mašinos, mechaniniai įrenginiai ir elektros įranga (10 proc.) bei chemijos pramonė ir jai giminingų pramonės šakų produkcija (8,1 proc.). Prieš kelias dienas apie eksportuojančiosios Lietuvos galimybes ir perspektyvas kalbėjome su Ūkio ministerijos viceministru Arnoldu BURKOVSKIU.
Interviu jau buvo parengtas spaudai, kai – še tau: ministrui Dainiui Kreiviui jis įteikė atsistatydinimo pareiškimą. Kai kuriems žiniasklaidos atstovams viceministras teigė, jog žada grįžti į privatų verslą, kitiems – važiuoti mokytis į Amsterdamą, tačiau vienu dalyku jis neabejoja – šiandien šalies ekonominės plėtros kryptis yra aiški. Su juo ir kalbėjome apie įsibėgėjančius Ūkio ministerijos darbus, kuriuos žada tęsti viceministro pareigas perėmęs Daumantas Lapinskas.
– Su eksportu siejamos didžiulės viltys. Kokią dalį produkcijos šalis turėtų eksportuoti, kad pajustume ūkio augimą?
– Ekonomikos augimui didesnę įtaką daro ne eksportuojamos produkcijos tam tikra dalis, o vidaus produkto apimtis. Sakysim, mums pavyksta pasiekti, kad (vertinant Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio (USD) kursu), vienam žmogui tenka 30 tūkst. USD nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP). Eksporto apimtys tokiu atveju galėtų siekti tik 3 tūkst. USD žmogui. Vadinasi, šalies ūkiui vystytis pakankamas 10 proc. eksportas. Jei vidaus produktas siektų 12 tūkst. USD vienam gyventojui, tuomet eksportas turėtų išaugti iki 6 tūkst. USD. Eksporto apimtis lemia prekės paklausą užsienio arba namų rinkose. Šiuo metu daug perspektyvesnė užsienio rinka. 2007-aisiais kai kuriuose ūkio sektoriuose padėtis klostėsi atvirkščiai: namuose realizuoti produkciją nebuvo sunku. Nūnai nekyla abejonių: esame “pasmerkti” eksportuoti, nes daug įmonių turi gerokai didesnius gamybinius pajėgumus, nei reikia vidaus rinkai. Ir gerai: netiesioginė konkurencija verčia rūpintis produkcijos kokybe.
– Dėl užsitęsusio ekonomikos sąstingio vieni kaltina Vyriausybę, kiti – bankus. Kas, Jūsų manymu, padėtų Lietuvai atsispirti nuo dugno ir kilti?
– Vyriausybė gali tik pagelbėti, tačiau rinkos ekonomikos sąlygomis verslo iš krizės ji neištemps. Vyriausybė, tuo niekas neabejoja, padarė klaidų. Tačiau susidariusios situacijos nevertinčiau kategoriškai: nieko nedarymas būtų daug didesnė bėda.
Lietuvos, jei norite, Švedijos – bankai iš dalies kalti dėl atsiradusios krizės gilumo, bet nėra kalti dėl pačios krizės. Lengvai gaunami pinigai skatino besaikį jų vartojimą. Sustojus laisvai pinigų tėkmei staiga krito ir vartojimas. Logiška: negaliu pirkti naujų baldų, jei pinigų neturiu tiek, kiek reikia, ir jei negaliu pasiskolinti. Patys bankai – komercinės verslo įstaigos, neužsiimančios labdaringa veikla. Natūralu, kad jie rūpinasi savo pajamomis bei indėlių grąžinimo garantijomis. Juk ir Jūs neskolinsite kaimynui, jei nebūsite tikri, kad jis skolą grąžins.
O “atsispyrimo nuo dugno” receptai yra keli: verslumo didėjimas, verslo sąžiningumas, naujų eksporto rinkų paieška, investicijų pritraukimas, verslo ir asmenų kreditavimas. Receptas, deja, – dar ne viskas: ne visada aišku, kaip šiuos vaistus vartoti konkrečioje situacijoje. Kaip didinti verslo sąžiningumą, kad neliktų šešėlinės ekonomikos? Kaip skatinti bankus kredituoti verslą? Šie klausimai turi daug atsakymų, deja, neaišku, kuris išties teisingas.
– Jūsų manymu, kokios Lietuvos ūkio šakos sėkmingiausiai išgyveno krizę? Kaip manote, kas tam turėjo įtakos?
– Išgyveno tos, kurios turėjo stabilius pirkėjus ir vartotojus, kurių verslas nebuvo vienadienis ar grynai spekuliacinis, o ir tos, kurios turėjo kvalifikuotus ir ryžtingus vadovus. Konkrečios verslo šakos negalėčiau išskirti.
– Ar nekelia baimės tai, kad įmonės pradėjo justi darbuotojų, specialistų stygių?
– Girdžiu tik apie tai, kad trūksta konkrečių specialistų ar darbščių žmonių. Kita vertus, darbuotojų trūkumas šiomis dienomis būtų teigiamas ženklas.
– Užsieniečiai pastebi, jog net sekmadieniais mūsų gatvėse nebesutiksi darbingo amžiaus žmonių – tik gimnazistai ir pensininkai. Ar pati ministerija nejaučia specialistų stygiaus?
– Sekmadieniais jaunimas – klubuose. Labiausia mums trūksta iniciatyvių žmonių. Praėjusį rudenį ministerija atleido apie du penktadalius darbuotojų. Nevertinant kai kurių atsiradusių problemų, mano galva, šis žingsnis buvo teigiamas dalykas.
– Airijos ekonomiką pakėlė emigrantai. Ar mums reikia bijoti baltarusių, ukrainiečių ar net kinų imigracijos?
– Nesutikčiau su tokiu tiesmukišku teiginiu. Airija, 1973-iaisiais įstojusi į Europos Sąjungą (ES), daug dėmesio skyrė pritraukti užsienio investicijas, sutvarkyti infrastruktūrą. Tai ir lėmė šios šalies pirmąjį postūmį: investuotojų, kurių daugelis – JAV, Britanijos ir kitų anglakalbių šalių verslininkai, dėka ir pastangomis buvo kuriamos darbo vietos, keliama darbuotojų kvalifikacija, didinamas darbo užmokestis. Imigrantai Airijoje tapo masiniu reiškiniu tik 1990-ųjų pabaigoje, o tuo metu pagal gyvenimo lygį ši šalis jau buvo beveik pasivijusi kitas ES šalis.
Airija skyrė daug dėmesio integruoti imigrantus į šalies gyvenimą. Jei ir mes sugebėsime tai padaryti, – šaunu. Bet dar reikėtų pasistengti susigrąžinti savus emigrantus, o tik po to galvoti apie imigrantus…
– Ką mūsų šalies verslui davė VšĮ “Eksportuojanti Lietuva”? Kokie šios įstaigos tikslai, siekiai ir reikšmė?
– Iš pavadinimo galima suprasti, kad pirma ir pagrindinė jos funkcija – eksporto skatinimas. Tai daroma per priemones, kurioms poreikį suformuoja rinka: mokymai, rinkų tyrimai, paramos programos, rinkodara. Antroji paskirtis, kuri, deja, tapusi šalutine, – smulkaus verslo konsultavimas. Veiklos vizija, palyginti su ta, kuri buvo suformuota įmonės steigimo metu, šiek tiek pakoreguota. Nors “Eksportuojančioji Lietuva” nepasiekė veiklos apimties, kuri buvo užsibrėžta šių metų pabaigai, tačiau sparčiai artėja tikslo link. Pagrindinės priemonės, kurias įmonė siūlys eksportui skatinti, bus aptartos rugsėjo 22-ąją planuojamame Patarėjų tarybos, kurią sudaro tik verslo atstovai, susirinkime. Galima teigti, jog tarybai pritarus prasidės pilnavertis “Eksportuojančiosios Lietuvos” startas.
– Vyriausybei turėtų kelti nerimą tai, jog provincijos verslas nežino”Eksportuojančiosios Lietuvos” veiklos. Ar Jums neramu dėl to?
– Ne, nėra dėl to neramu. Geriau kokybiška veikla nei reklama.
– Kaip Jūs pats vertinate šalies paramą smulkiajam ir vidutiniajam verslui (SVV)?
– Ji galėtų būti daug esmingesnė ir labiau koncentruota. Deja, daug verslo subjektų ir SVV atstovaujančių organizacijų, asociacijų nesugeba greitai rasti kompromiso vienais ar kitais klausimais, tarp jų – ir dėl paramos apimčių, formų, jos paskirstymo. Tikrai efektyvi parama bus tik tada, kai pačios verslo asociacijos nustos konkuruoti dėl paramos ir pradės bendradarbiauti. Ir, žinoma, kai bus galima bent dvigubai padidinti finansinės paramos apimtis.
– Ar normalu, kad nedidukė eksportuojanti įmonė privalo vystyti 500 tūkst. litų metinę apyvartą, kad gautų lengvatinį kreditą?
– Kreditai – bankų sferos klausimas, ir valstybės svertai labai riboti, darant įtaką paramai. Valstybės valdoma UAB “INVEGA” teikia paramą kompensuodama palūkanas nepriklausomai nuo apyvartos dydžio. Klausimas – gal ne ten paramos ieškota?
– Kaip jaučiasi Vyriausybė, kai girdi mūsų šalį vadinant Viduramžių pėsčiąja? Kaip tikimasi atgaivinti šalies oro uostus?
– Negalėčiau sutikti, kad mūsų oro uostai mirę. Sutinku, kad iš Rygos skrydžių yra žymiai daugiau, tačiau 2007-aisiais niekas nesakė, kad Vilniaus oro uostas miręs, nors tada ir dabar skrydžių skaičiai panašūs.
Problema, manyčiau, atsirado, kai privati bendrovė “Lietuvos avialinijos” pralaimėjo konkurencinę kovą kitai privačiai bendrovei “AirBaltic”. Negalėčiau komentuoti, kodėl pralaimėjo, nes neturiu apie tai informacijos. Tai buvo privataus verslo konkurencija. Natūralu, kad konkursą laimėjusi latvių kompanija koncentruoja skrydžius per savo pagrindinį oro uostą. Juk ir “SAS” bendrovė daugelį skrydžių nukreipia per Kopenhagą, o ne per Oslą ar Stokholmą. Toks yra verslo modelis: emociškai mums skausmingas, tačiau verslo požiūriu jis pasiteisino.
– Šalies turizmo ir viešbučių verslas pasmerktas žlugti?
– Nesąmonė. Žlugti pasmerktas gali būti tik blogai valdomas arba neperspektyvus verslas. To nepasakyčiau nei apie šalies turizmo, nei apie viešbučių verslą.
– Kokios šalys labiausia patrauklios mūsų verslininkams?
– Rinkos jau tradicinės: žemės ūkio produktams arba dėvėtų automobilių bei įrangos reeksportui – Rytų rinkos, pramonės produkcijai – Vakarų, paslaugų verslui – Baltijos regiono šalys, Baltarusija. O rinkų pasirinkimą, manau, lemia ir tradicijos, ir artumas, ir verslumas.
– Jei ne Lietuvoje, tai kokioje šalyje norėtumėt gyventi?
– Daug šalių teko aplankyti, daug laiko praleidau JAV, Vokietijoje, Suomijoje, Britanijoje, Olandijoje, Pietryčių Azijoje. Bet visada labai norisi grįžti ten, kur tavo šaknys, kur šeima ir draugai. Į jokią kitą šalį nekeisčiau Lietuvos.
Agnė PUTEIKYTĖ-MACKUVIENĖ
