Prie Dirdų

Kovo 20-oji pagal Katalikų liturginį kalendorių šiais metais – Verbų sekmadienis. Minimas garbingas Kristaus įžengimas į Jeruzalę prieš savo baisiąją kančią.

Minios tada klojo Jam po kojomis palmių šakas ir šlovindami šaukė: „Osana! Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu“.

Šiam įvykiui prisiminti jau nuo šeštojo amžiaus krikščionys ėmė rengti procesijas su palmių šakomis. Daugelyje Europos šalių jis dar vadinamas Palmių sekmadieniu.

Lietuvoje tądien bažnyčiose šventinamos kadagio ar sprogstančio gluosnio šakelės – verbos. Vilniaus krašte paplitusios margaspalvės verbos, surištos iš džiovintų javų, lauko gėlių ir žolelių.

Verbų sekmadienį bažnyčioje žmonės būtinai turėjo po kadagio šakelę ar kitokią verbą. Net buvo sakoma: „Jei verbos neturėsi, velnias į rankas įbruks palaikyti savo uodegą“.

Senovėje buvo tikima, kad šventintos verbos apsaugo nuo žaibo – neleidžia į namus trenkti perkūnui. Bažnyčioje pašventinta verba namuose buvo laikoma visus metus – užkišta už švento paveikslo ar namo pastogėje. Užėjus audrai su perkūnija verbą degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. 

Verbų sekmadienio rytą kadagio šakele plakami miegaliai – jie turi pažadėti velykinį margutį.

Nuo Verbų sekmadienio prasideda Didžioji Savaitė – Kristaus kančios ir mirties atminimo dienos. 

Elta

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie