Pagaliau Lietuva sustojo prie savojo tūkstantmečio slenksčio. XI a. pradžios vokiečių rašytiniame šaltinyje – Kvedlinburgo analuose – išlikęs toks 1009 metų įrašas: „Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, XI suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII, VII. Id. Martii petiit coelos.“ Lietuviškai šį tekstą skaitome taip: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“ Šiame sakinyje ir buvo pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
Daugelis šiemet ir beveik visi šiomis dienomis miestuose ir miesteliuose, kaimeliuose ir sostinėje vykstantys renginiai, išleistos knygos, surengtos parodos, organizuoti koncertai ir kelionės skiriami svarbiausiai valstybės datai – Lietuvos tūkstantmečiui. Patriotizmas, gražūs darbai, minios saviveiklininkų. Dainų šventė „Amžių sutartinė“ kelioms dienoms net pritildė kalbas apie sunkmetį. Didinga sukaktis vienija didžiuotis, kad esame lietuviai. Istorikai primena: mes, šiandien gyvenantys, – išskirtinė lietuvių karta, turinti retą galimybę neeilinėje metų sandūroje justi tautos bendrystę. Šiandienos pašnekovų ir klausėme apie jiems svarbiausius neeilinės datos akcentus, prašėme išsakyti mintis, kurios užplūsta dalyvaujant šventėse, renginiuose, dviračių žygiuose, klausantis dainuojančios minios dainų šventėje…
Tūkstantmečio virsmas įamžintas mišku
Tūkstantmečio virsmas įamžintas mišku
Rimantas Kapušinskas, Rokiškio miškų urėdijos urėdas
Ne kiekvienai kartai tenka sulaukti tokios reikšmingos valstybės datos kaip tūkstantmečio virsmas. Todėl tokią didingą sukaktį verta įamžinti išliekamąją vertę turinčiais dalykais, viliuosi, gal net sulauksiančiais trečiojo tūkstantmečio. Lietuvos tūkstantmečiui dovanojame mišką, kurį sodinome pavasarį. Juk net kilniausi renginiai pasimiršta, o miškas oš ir džiugins kelias žmonių kartas. Valstybė suteikė žemę naujam miškui, o mes jam, tik ką pasodintam, suteikėme garbingą vardą. Argi bevardį jį paliksi, kai stovi akistatoje su didinga valstybei diena. Jau pastatytas mišką ženklinantis akmuo, ant jo iškaltas miško vardas. Prie akmens – dešimt ąžuoliukų, kurių kiekvienas simbolizuoja po šimtmetį. Kas žino, gal kuris nors šių ąžuolų gyvens Europos įžymybe tapusio Zarasų rajono Stelmužės ąžuolo, skaičiuojančio jau per 1500 metų, amžių.
Tūkstantmečio mišrųjį mišką Jūžintų seniūnijos Kulių kaime pavasarį mums padėjo sodinti seniūnijos darbuotojai, vidurinės mokyklos moksleiviai. Miškas driekiasi 55,4 ha. Nors už pagalbą reikėtų daug kam oficialiai padėkoti, bet nutarėme, jog pompastika atidengiant miško ženklą nebūtina. Todėl oficialaus renginio liepos 6-ąją prie naujojo miško neplanuojame, o kiekvienas, važiuojantis į Jūžintus, tegu stabteli prie šio akmens ir kylančio Tūkstantmečio jaunuolyno, regimo nuo kelio.
Išauga sparnai
Janina Komkienė, Tūkstantmečio dainų šventės Rokiškio delegacijos vadovė
Rokiškiui dainų šventėje atstovauja 324 dalyviai iš mūsų rajono: choreografijos mokyklos šokėjai, muzikos mokyklos choristai ir kanklininkai, Kultūros centro, Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo chorai, Panemunėlio kultūros namų kapela „Provincija“, Pandėlio meninio lavinimo centro vaikų choras „Pandėlio balsiukai“. Folkloro dieną pasirodys visi Kultūros centro folkloro kolektyvai: „Gastauta“, „Čirulis“ ir „Saulala“. Jiems dalyvauti šventėje rajonas skyrė apie 16 000 litų.
Nors mūsų saviveiklininkai šventei neįsigijo naujos aprangos, bet eisenoje liepos 6-ąją vis tiek tikimės atrodyti gerai. Rajonui šioje eisenoje atstovaus muzikos mokyklos jaunių choras „Sietynas“, tremtinių ir Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo choras. Aš atsakinga, kad mūsiškiai nevėluotų į repeticijas, kad laiku pavalgytų, kad viskas būtų gerai. Turim savo ir medikus, ir policininkus. Viskas kaip kiekvienais metais. Tik šiemet su mumis Vilniaus rokiškėnų klubas, per repeticijų pertraukas organizuojantis ekskursijas. Labai didelis pasiekimas, galime didžiuotis, kad rytoj Rusų dramos teatre vaidinamas mūsų režisieriaus Jono Buziliausko su keliolika šalies teatrų pastatytas spektaklis „Amerika pirtyje“. Jame Lietuva matys ir Rokiškio teatro aktorius. Tikimės, kad oras bus geras, kad nuotaika visiems bus ypatinga. Mes gyvename Lazdynuose, „Ąžuolyno“ pagrindinėje mokykloje. Išgyventi dainų šventės jausmą, kai dainuoja visa Lietuva, užsienio lietuviai ir svečiai – ne kiekvienam lemta. Visa tai, kas vyksta užkulisiuose ir scenose, tiesiog kelia aukštyn, grįžti namo tarytum kitas. Aš ypač daug geriausios energijos semiuosi folkloro koncertuose. Per televizorių, aišku, irgi matai šventę, bet čia, girdėdamas dainuojant tūkstančius, šiurpuliukus jauti einant per kūną. Žinau, kad sparnai išauga ne tik man, bet ir visiems. Dalyvavimas dainų šventėje – tai kartu ir visų mūsų kolektyvų vadovų darbo įvertinimas. Juos pagerbsime Rokiškyje tūkstančiu litų.
Per miesto gimtadienį irgi švęsime
Irma Kabutavičienė, Kultūros centro direktorės pavaduotoja
Liepos 6 d. Rokiškyje bus minimas Lietuvos tūkstantmetis. Nuo 18 val.
savivaldybės aikštėje vyks šventinis koncertas, kuriame dalyvaus humoro grupė „Ambrozija“, Justino Krisiūno vadovaujamas Rokiškio jaunimo teatras su nauja muzikine programa, kapela „Nemuno krantai“, atliekanti populiariausius lietuviškus šlagerius, dainininkai Viktorija ir Vudis. Koncerto metu 19.30 val. sutiksime Tūkstantmečio žygio dviračiais aplink Lietuvą dalyvius rokiškėnus. Tuo metu visus pakviesime kartu giedoti Lietuvos himną ir taip pasveikinti šalį tūkstantmečio proga. Tiesa, specialiai atlikėjų nebus, nes chorai dainų šventėje. Rokiškėnus taip pat sveikins miesto valdžios atstovai, pagerbsime Lietuvos vėliavą. Visi, kurie nori dalyvauti televizijos rengiamoje akcijoje liepos 5 dieną 21 valandą giedoti Lietuvos himną, gali prie jos jungtis savarankiškai – giedoti himną gatvėje, aikštėje, namuose ar kitur.
Rokiškyje šalies tūkstantmetis bus minimas ir rugsėjį per miesto gimtadienį, o šventei liepos 6–ąją organizuoti turime 15 tūkst. litų. Taigi, turimomis lėšomis bus dvigubai nei įprasta mažesnė scena, ir grupės pasamdytos ne pačios brangiausios. Tiesa, „Ambrozija“ didžiulę nuolaidą padarė. Šventės Rokiškyje organizavimą apsunkino tai, kad visi kolektyvai išvažiavę: žmonės vienu metu negali būti keliose vietose.
Išskirtinė karta
Algis Kazulėnas, Seimo narys, istorikas
Manau, kad esame išskirtinė karta. Tik ne visada tai įvertiname. Juk mūsų laiku įvyko tiek svarbių epochos pasikeitimų: prieš dvidešimt metų iškovojome Nepriklausomybę, sugriuvo ne tik sienos, skyrusios Europą, bet ir blogio imperijos, galų gale sulaukėme trečiojo tūkstantmečio. Taigi, šie metai visiems mus tikrai neeiliniai: Lietuvos vardo tūkstantmetis, „Baltijos kelio“ dvidešimtmetis, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio metai, Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine (kartu su Linco miestu Austrijoje). Visa mūsų tauta švenčia – tvirti vyrai su jachta plaukia aplink pasaulį, rokiškėnai irgi rodo patriotizmo ir meilės gimtajai žemei pavyzdį – važiuoja dviračiais aplink Lietuvą. Tuo tarpu Vilniuje praėjusią savaitę pagaliau atidaryta Nacionalinė dailės galerija, svarbi mūsų menui ir kultūrai. Taip pat baigiami atstatyti Valdovų rūmai – dar vienas metų bėgimą menantis statinys. Gražus sutapimas, kad ir mūsų gimtasis Rokiškis šiemet švenčia neeilinį gimtadienį – 510-tuosius metus. Kaip ir mūsų rajono miestelis Čedasai. Tuo tarpu Obelius šiemet reikia sveikinti su 500 metų jubiliejumi.
Ne kiekvienai tautai, valstybei, kartai lemta sulaukti tokios metų sandūros kaip teko mums. Ir ne tik sulaukėme, bet tarp pasaulio valstybių turime savo balsą, įtaką. Aš didžiuojuosi esąs lietuvis, visus kviečiu liepos penktąją prisijungti prie visos Lietuvos ir, kur bebūtumėte, sugiedoti himną. Tai mus vienytų, leistų didžiuotis savo kraštu, įkvėptu idėjoms, darbams.
Pasaulį keisti pradėkime nuo savęs
Juozas Barisa, pensininkas, buvęs tremtinys
Sulaukėme savo šalies tūkstantmečio. Turime Lietuvą, apie kurios nepriklausomybę ilgai svajojom. Tačiau jos nebebranginam. Kur tik valstybės kontrolė pirštu baksteli, visur blogai, iššvaistyti milijonai. Kokią Lietuvą kuriam? Badauja tie, kurie ir taip gerai gyvena. Prabanga, kaip sakoma, užpakalį drasko. Motinos, auginančios vaikus, reikalauja, kad joms mokėtų septynis tūkstančius. Ką, jos vargšės? Tegu nueina pas močiutę, kuri gauna 600 Lt pensiją. Ponai viršininkai dejuoja – jiems algas sumažino. Trijų tūkstančių kanceliarinėms išlaidoms maža? Nebūkime juokdariai, pradėkime nuo savęs pasaulį keisti. Pragyvenčiau, net jei 10 proc. pensiją sumažintų. Jei sunku valstybei, tai visi gyvenkim kukliau. Tegu nekrauna visos naštos tiems, kurie apsiginti nebegali.
Ar giedosiu su visais himną? Žinoma. Tik vėl klausiu: kodėl Lietuvos radijas naktį himną transliuoja, o dvyliktą valandą dienos – ne? Jaunimas gal teksto žodžius išmoktų…
Reda Milaknienė, Aldona Minkevičienė
