Motinystė – menas, apie kurį prirašyta tūkstančiai knygų, išguldyta milijonai sėkmės ir… skausmo, kančių istorijų. Artėjant gražiausiai pavasario šventei – Motinos dienai kamajiškė Virginija Kirlienė, paprašyta papasakoti savąją, sutriko ir prisipažino, jog antrą kartą gyvenime pasijuto nejaukiai, tarsi įspiesta į kampą…
Mažiausias – ryškiausia žvaigždė
Trijų vaikų motina prisiminė pirmąjį kartą, kai prieš daugelį metų tėvų susirinkime darželio auklėtoja jai pasiūlė pasidalinti vaikų auklėjimo patirtimi. Ir tada, ir dabar ji sakė nežinanti, ką sakyti. Mat auklėjimo taisyklių nekūrusi, patarimų rinkinio – taip pat. „Psichologinėje literatūroje esu skaičiusi teoriją, jog vaikai renkasi tėvus. Man ji labai artima. Daug kartų esu sakiusi: Dievo dovana turėti tokius puikius vaikus“, – atsargiai, rinkdama žodį po žodžio kalbėjo moteris. Pašnekesio pradžioje ji išvardijo keistus gyvenimo sutapimus: šeimoje ji augo su dviem seserimis Vida ir Ramune, taigi trise, pati pagimdė tris sūnus Rolandą, Robertą ir Roką, o šiuo metu jos didžiausias džiaugsmas – trys anūkėlės Lėja, Dovilė ir Odrė.
Medicinos slaugytojos Virginijos, šiuo metu dirbančios Skemų pensionate, ir rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus specialisto Sigito Kirlių namuose likęs tik jauniausiasis Rokas. „Jis – likimo dovana mūsų šeimai, istorija su laimingiausia pabaiga“, – apie jauniausiojo gimimą pasakojo p. Virginija, prisiminusi penkis ligoninėje praleistus mėnesius laukiantis trečiojo vaiko. Rokas labai gerai mokosi. Be to, jis pirmasis rajono lengvaatletis, iškovojęs teisę dalyvauti pasaulio jaunių lengvosios atletikos čempionate. Rokas – viena ryškiausių kylančių Lietuvos lengvosios atletikos žvaigždžių rutulio stūmimo rungtyje, seniai neturintis sau lygių šalyje. Jauniausias Kirlių sūnus šiemet baigia vidurinę mokyklą. Motinai ypač neramu dėl jo pasirinkimo: abiturientas įtemptai ruošiasi studijoms užsienyje. Mama sakė dar nesusitaikiusi su mintimi, jog vienas iš trijų jos sūnų renkasi studijas, o po jų gal ir gyvenimą toli nuo gimtųjų namų.
Notaras ir odontologas
Vyriausiasis sūnus Rolandas, baigęs teisės studijas, liko gyventi ir dirbti sostinėje. „Prokuroro mantijos vilktis nenorėjo, nes turėtų skriausti žmones, advokato duonos nesirinko, nes nori likti nešališku, todėl pasuko į notariatą – darbą, kuriame improvizacijos nėra, tik įstatymai ir jų besąlygiškas vykdymas“, – 28-erių sūnaus darbą apibūdino motina. Metais jaunesnis Robertas – gydytojas odontologas, Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos rezidentas.
Virginija ir Sigitas – abu kamajiškiai, klasės draugai. Sigitas juokėsi: aktyviąją mokyklos visuomenininkę pastebėjo vyresnėse klasėse, tačiau draugystė tarp jų prasidėjo tik baigus vidurinę. Vyriausieji pametinukai šeimoje gimė abiem studijuojant: Virginijai zooinžineriją Lietuvos veterinarijos akademijoje, o Sigitui – energetiką Žemės ūkio akademijoje. Rolandas pasaulį išvydo po įtempto anatomijos, o Robertas – po genetikos egzaminų. „Šeimoje ne kartą svarstėme: gal vaikai tokie protingi, linkę prie mokslų dėl to, kad jų laukdamasi mama įtemptai mokėsi“, – sūnus gyrė motina. Ji sakė niekada nekontroliavusi vaikų namų darbų. Grįžus jiems iš mokyklos, nepuldavo žiūrėti pažymių knygelių. Sūnų pasiekimus pamatydavo tik kai šie atnešdavo pasirašyti pažymių knygelėse. Tik kartą Robertui padėjo tyrinėti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus. Po kartu atliktų namų darbų, vaikas mokytojai išdidžiai pranešė, jog jam per pamokas nėra ką veikti, nes šį darbą jau atliko namuose. „Supratau, jog didžiulė globa neleis sūnui išsiugdyti savarankiškumo, todėl daugiau pamokų su juo neruošiau“, – pasakojo motina.
Laukti, kol paprašys
Ji pasirinko kitokį pagalbos kelią: laukti, kol vaikai paprašys, o jau tada nertis iš kailio stengiantis jiems padėti. Į pokalbį įsiterpęs Sigitas prisiminė, jog jam nuo tėvų kliuvę beržinės košės už neklausymą, neišmoktas pamokas, o pačiam neteko griebtis diržo, nes to paprasčiausia nereikėjo.
Vyriausias Kirlių sūnus Rolandas pirmasis iš Kamajų vidurinės mokyklos perėjo mokytis į Juozo Tūbelio gimnaziją. Vėliau brolio pėdomis pasekė ir Robertas bei Rokas. Tam, kad broliai, po pamokų laukiantys autobuso grįžti į Kamajus, nevalkatautų po Rokiškį, tėvai pasiūlė jiems lankyti lengvąją atletiką. Iš trijulės aukščiausi Roko pasiekimai.
Gyvendami ūkiškai Kirliai nemažai darbų patikėdavo sūnums. Paskirstydami juos, stengėsi laikytis lygiavos principo. Stambesnis, stipresnis Rolandas dažniau padėjo tėvui žemės ūkio darbuose, tvarkė namo aplinką, o Robertas su mama triūsė virtuvėje. „Jis moka iškepti tortą „Napoleoną“, ką jau bekalbėti apie kasdienių patiekalų gaminimą“, – anūko gebėjimais stebėjosi Kirlių šeimoje gyvenanti p. Virginijos motina Ona Eigminienė. Lygiavos principo tėvai laikosi iki šiol. Vyriausiajam Rolandui aštuonioliktojo gimtadienio proga dovanojo auksinę grandinėlę, baigus vidurinę mokyklą pridėjo kryželį, o studijų baigimo proga – žiedą. Kokie sunkūs laikai bebūtų, tokias pačias dovanas žada ir kitiems sūnums. „Yra tėvų, kurie vaikams dovanoja automobilius. Mūsų dovanos kuklios, bet iš visos širdies“, – pridūrė p. Virginija.
Paauglystės krizės nesulaukė
„Tuoj iš namų pakels sparnus trečiasis sūnus, o aš nežinau, kas yra paauglystės krizė“, – tikino trijų sūnų motina. Vaikai visada buvo užsiėmę ir prie namų – tai viena iš sėkmės priežasčių. „Auginome asmenybes, kalbėjomės su jais kaip lygus su lygiais. Jie girdėjo suaugusiųjų svarstymus ir galėjo išsakyti savo nuomonę“, – dar vieną auklėjimo taisyklę išskyrė p. Virginija. Anot jos, auklėdami vaikus, nesistengė jų penėti pamokymais, moralais, o mokė asmeniniu pavyzdžiu. Be to, laikėsi principo: nelaužyti duoto žodžio. Pažadėję vaikams, visada stengėsi ištesėti. Motina tikino be proto mylinti savo vaikus bei pridūrė, jog tuo nieko nenustebinsi: visos mamos už savo atžalas pasiryžusios atiduoti viską, ką turi ir kas joms brangiausia. V.Kirlienė sakė sąmoningai nuo mažumės gyrė vaikus, sakė, jog jie patys šauniausi, sumaniausi, geriausi, taip skatindama jų pasitikėjimą.
„Ne mūsų nuopelnas, kad vaikai užaugo tokie geri. Ačiū jiems, kad mus tėvais pasirinko“, – pokalbio pabaigoje p.Virginija vėl prisiminė jos pamėgtą teoriją bei pridūrė, kad jai, motinai, svarbu suprasti, ko vaikas nori, ir kartu rasti problemos sprendimą. Iš namų išvykstančius sūnus, marčias, anūkes ji pabučiuoja į kaktą ir peržegnoja, tikėdama, jog greitai vėl juos pamatys sveikus ir laimingus.
Dalia Zibolienė
