Projekto rėmėjo logotipas
Projekto rėmėjo logotipas

Rokiškio krašto šviesuolis Stasys Naginskas atliko kūrybinį žygdarbį – pirmasis ryžosi iš originalo kalbos į lietuvių išversti Viljamo Šekspyro „Hamletą“. Stasys ir Adelė Naginskai puoselėjo lietuvių kalbą, liaudies tradicijas.

Humanitaras pasirinko
geodeziją
Daugelį metų Rokiškyje gyvenęs pedagogas, literatas S. Naginskas kilme –  ne rokiškėnas. Jis gimė 1891 m. vasario 17 d. Bružių kaime, Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pagal dabartinį  administracinį paskirstymą šis kaimas priklauso Radviliškio rajonui. Augo vienuolikos vaikų šeimoje. Tėvai jį vienintelį ryžosi leisti į mokslus: iš pradžių į Rozalimo pradžios, vėliau Panevėžio realinę mokyklas. Mokydamasis jis įsitraukė į kultūrinę veiklą: pradėjo siuntinėti pirmuosius straipsnius, eilėraščius į leidinius „Aušrinė“, „Viltis“.
1911 m. S. Naginskas įstojo į Maskvos matininkų institutą, ruošėsi tapti inžinieriumi-geodezininku. Kaip po daugelio metų prisiminė jo duktė Elena Naginskaitė-Vajegienė, jaunuolį viliojo humanitariniai mokslai, tačiau baigęs realinę mokyklą su sustiprinta matematika, studijas galėjo tęsti tik panašaus profilio švietimo įstaigoje. Studijuoti Maskvos institute skatino ir 300 rublių metinė stipendija. Mokydamasis Maskvoje jis susidomėjo kalbomis, klausėsi žymių mokslininkų paskaitų, konsultavosi su kalbininkais Jonu Jablonskiu, Kazimieru Būga.

Siekė formuoti lietuvių
inteligentiją
S. Naginskas tiksliųjų mokslų taip ir nebaigė, nes įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą. Pradėjo dirbti žurnalo „Aušrinė“ redakcijos nariu. Šį žurnalą leido Maskvos studentai, siekiantys telkti pažangiąją moksleiviją ir formuoti lietuvių inteligentiją, pajėgią spręsti tautos ateities problemas. S. Naginskas buvo atsakingas už laiškų skyrių, pats daug rašė. 1917 m. su ekonomistu Petru Šalčiumi ir Draugijos užsienio lietuviams remti pirmininku Rapolu Skipičiumi redagavo „Santarą“ – žurnalą, kurio tikslas buvo vienyti ir šviesti.
S. Naginskas rašė straipsnius apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, pirmasis išvertė Jurgio Baltrušaičio eiles, parengė spaudai anksti mirusio Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės poezijos knygą, padėjo K. Būgai išleisti Jono Juškos žodyną, jame tikslino lietuviškus technikos mokslų terminus. S. Naginskas siekė materialiai padėti tautiečiams, aktyviai dalyvavo Lietuvių draugijos aukštųjų Maskvos mokyklų studentams šelpti veikloje. Be to, kiekvieną mėnesį rengė literatūrinius vakarėlius, juos režisavo ir pats vaidino.

Teko palikti Vilnių
Visuomeninės veiklos nenutraukė ir sugrįžęs į Lietuvą: sekretoriavo Lietuvos mokslo draugijoje, dirbo Karo terminologijos komisijoje. 1919-1922 m. mokytojavo  Vilniaus vyrų gimnazijoje, vėliau pavadintoje Vytauto Didžiojo vardu. Išvertė Viljamo Šekspyro, Adomo Mickevičiaus, Jankos Kupalos kūrinius. Aktyviai bendradarbiaudamas spaudoje – „Lietuvos žiniose“, „Literatūros naujienose“, „Ryte“, „Tautos mokykloje“, „Naujojoje Romuvoje“ po straipsniais pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais – Stasys Pumpuras, Simas Stūra, Nagas Stajė, Nagingajai Stajė, Nagmantas S., Nagmantas St., Negmantas St., S. Na-gas, Seniukas A., Skųstasai, Stasys, Stūra, Simas…
Pajutęs lenkų okupacinės valdžios persekiojimą S. Naginskas 1922 m. buvo priverstas trauktis iš Vilniaus ir persikėlė gyventi į žmonos Adelės Diržytės-Naginskienės gimtinę Rokiškį. Abu sutuoktiniai pradėjo dirbti Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Jų buvęs mokinys Alfonsas Keliuotis prisiminimuose, spausdintuose kultūros žurnale „Prie Nemunėlio“, apie mokytojus Naginskus rašė: „Abu buvo stambūs, aukšti, iš paviršiaus atrodė lėtoki, bet iš tikrųjų gyvenime buvo linksmi, mieli ir simpatiški.“

Aktyvią veiklą pristabdė
liga
Nauja vieta neužgniaužė šviesuolio S. Naginsko dvasios: dirbdamas gimnazijos inspektoriumi-direktoriaus pavaduotoju, jis vyresniųjų klasių mokiniams dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, toliau rašė straipsnius, kuriuose gilinosi į gimtosios kalbos kultūrą. Pedagogas padėjo K. Būgai rinkti lietuviškus žodžius, į šį procesą įtraukė vyresniųjų klasių gimnazistus. Lietuvių kalbos mokytoją mokiniai vertino už tai, kad juos įtraukdavo į pamoką, leisdavo jiems išreikšti savo mintis, atskleisti nagrinėjamo kūrinio veikėjų charakterio savybes. „Prieš jį dėsčiusieji mokytojai paprastai vieni prakalbėdavo visą pamoką, visai užmiršę mokinius, jų visai nekalbindami. O Naginskas rūpinosi, kad per pamokas mokiniai daugiau kalbėtų negu mokytojai.<...>Naginskas dar skatino mus atidžiai sekti spaudą ir randamus juose straipsnius apie mums rūpimus rašytojus atsidėjus perskaityti“, – prisiminė jo mokinys A. Keliuotis.
Aktyvią visuomeninę ir pedagoginę veiklą pristabdė liga: 1928 m. gydytojai jam konstatavo atvirą tuberkuliozę. Medikai pranešė liūdną žinią, esą jam likę gyventi vos keli mėnesiai, tačiau, laimė, suklydo – likimas jam atseikėjo dar 27-erius gyvenimo metus. Šiek tiek pagerėjus sveikatai, S. Naginskas mokytojaudavo, tačiau 1935 m. dėl ligos buvo išleistas į pensiją. Net ir sunkiai sirgdamas mokėsi anglų kalbos, o 1939 m. iš originalo kalbos baigė versti V. Šekspyro „Hamletą“. Tai pirmasis mėginimas žymiojo dramaturgo tragediją iš originalo kalbos išversti į lietuvių, tačiau iki šiol niekur nepublikuotas. Juo naudojosi Rokiškio gimnazijos mokytojai, nagrinėdami V. Šekspyro kūrybą.

„Hamleto“ vertimas –
kūrybinis žygdarbis
1972 m. literatūros tyrinėtojas, teatrologas Dovydas Judelevičius žurnale „Pergalė“ taip apibūdino S. Naginsko vertimą: „Tikras kūrybinis žygdarbis. Sunkiai sirgdamas, atskirtas nuo platesnės literatūrinės ir mokslinės visuomenės, neturėdamas naujausių mokslinių leidinių, nebejaunas žmogus parengė ir daugelį metų tobulino sudėtingos, aibes idėjinių ir meninių problemų keliančios Šekspyro tragedijos vertimą. Ir pasiekė tokį lygį, kuris artėjo prie geresnių ketvirtojo dešimtmečio poetinio vertimo pavyzdžių.“    
Literatui, vertėjui S. Naginskui sunkūs buvo sovietinės okupacijos metai, nes neturėjo kur spausdinti straipsnių. Nuo 1944 m. pedagogas pradėjo dirbti Rokiškio švietimo skyriuje, vėliau – gimnazijos bibliotekoje. Ieškotis darbo jį skatino noras išleisti į mokslus dvi dukras – Ievą ir Eleną.  Bibliotekoje kilo konfliktas: S. Naginskas nepastebėjo knygoje atspausdinto tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos portreto. Dėl to jam daug priekaištų išsakė tuometinė valdžia. Nervinis sukrėtimas paveikė neigiamai: liga paūmėjo, prireikė sanatorinio gydymo Alytuje. 1955 m. balandžio 12 d. liga jį palaužė. Palaidotas Rokiškio kapinėse.

Palikimas – rankraščiuose
Didžioji S. Naginsko kūrybinio palikimo dalis nepublikuota, liko rankraščiuose, kurie saugomi Lietuvių literatūros institute, Kauno pedagogikos muziejuje, Martyno Mažvydo, Rokiškio Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekose bei  pas giminaičius. 1991 m. laikraštyje „Prie Nemunėlio“ duktė E. Naginskaitė-Vajegienė rašo, kad jos tėvo interesai „buvo labai įvairūs, daug kur jis buvo iniciatorius. Jaunystėje daugiau reiškėsi literatūroje (atrodo, kad tuos kūrinius pats ne per daug vertino, nes namuose neliko jokių rankraščių), vėliau domėjosi daugiau mokslo sritimi. Visą gyvenimą šį bei tą vertė (iš rusų, lenkų ir anglų kalbų). Tik nedaugelį savo sumanymų jam pavyko realizuoti. Tačiau svarbu tai, kad žmogus visą gyvenimą kažko siekė, svajojo ir dirbo“.

Ištikima jo gyvenimo draugė Adelė Diržytė-Naginskienė (1885-1949) – tikra rokiškietė, užaugusi Palūšnių vienkiemyje laisvųjų ūkininkų šeimoje. Baigusi Kauno „Saulės“ švietimo draugijos mokytojų kursus, ji dėstė lietuvių kalbą Panevėžio labdarių mokykloje, Vilniaus mergaičių, Vytauto Didžiojo gimnazijose. Grįžus Naginskų šeimai gyventi į Rokiškį, ji dėstė lietuvių kalbą pradinių klasių mokiniams. Jos auklėtinis A. Keliuotis mokytoją prisimena kaip rūpestingą, gerą, švelnią. „Ji sugebėdavo greit pašalinti klasėj iškilusius nesklandumus ir taikiai likviduoti bet kokius kilusius klasės vaidus“, – atsiminimuose rašė A. Keliuotis. Jo atmintin įstrigo nuoširdus pedagogės pasakojimas, kaip ji džiaugėsi sužinojusi apie lietuvių spaudos draudimo panaikinimą, galimybę knygas ir laikraščius spausdinti lietuviškai.

Rėmė nepasiturinčių šeimų
atžalas
Tačiau iš gimnazijos A. Naginskienė buvo atleista dėl studijų stygiaus. Tuomet ji daugiau dėmesio skyrė ikimokykliniam vaikų auklėjimui. 1932 m. įsteigė Lietuvos „Vaiko ir motinos“ draugijos Rokiškio skyrių, įkūrė darželį nepasiturinčių šeimų atžaloms. Priklausydama gimnazijos tėvų komitetui, A. Naginskienė aktyviai įsijungdavo į mokyklos tradicinius renginius, jų metu organizuodavo loterijas, o surinktas lėšas atiduodavo tiems, kurie negalėdavo susimokėti už mokslą. Kartais Naginskai savo pastoge pasidalindavo su gimnazistais, kurie labai norėjo mokytis, tačiau neturėjo pakankamai lėšų.
A. Naginskienė taip pat kūrė, o rašyti ją paskatino jos mokytojai Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir Juozas Tumas-Vaižgantas. Scenos vaizdeliai, beletristiniai kūriniai, kuriuose vaizduojami kaimo jaunimo socialiniai ir moraliniai santykiai, spausdinti įvairiuose leidiniuose ir išleisti atskiromis knygelėmis „Pavasaris“, „Gyvenimo pasaka“. Vienas reikšmingiausių jos kūrinių – triveiksmė drama „Krūminė“ – 1940 m. buvo pastatyta J. Tumo-Vaižganto gimnazijos scenoje. Kaip prisiminė A. Keliuotis, autorė „Krūminę“ norėjo publikuoti „Naujojoje Romuvoje“, tačiau tuomet žurnalą redagavęs jo brolis Juozas Keliuotis manė, jog drama labiau tiktų jaunimo laikraščiui ir pasiūlė išspausdinti „Ateities spindulyje“. Jį tuomet redagavęs poetas Bernardas Brazdžionis publikavo dramą, taip paskatindamas kūrėją dar daugiau rašyti.
Beje, buvęs mokinys A. Keliuotis tikino, jog mokytoja „Dievo apdovanota kūrybos kibirkštėle“, stengėsi ir mokiniuose „ugdyti kūrybos daigus“. Per žiemos atostogas vaikai turėdavo parašyti rašinį „Kaip aš praleidau Kalėdas“,  o per Velykų – „Pavasaris“. Per pamokas šie rašiniai būdavo skaitomi, pagyrimų sulaukę mokiniai ieškodavo naujų temų, dar daugiau kurdavo.     

Prie gimnazijos kūrėsi
mokytojai
Darnioje Naginskų šeimoje užaugo dvi dukros – dailininkė Ieva Naginskaitė ir pedagogė, poetė Elena Naginskaitė-Vajegienė. Šeima gyveno didžiuliame mediniame name Laisvės gatvėje, visai netoli gimnazijos. Kadangi S. Naginskas daug metų sirgo, statybų ir buities darbai gulė ant žmonos pečių.
Anūkė Justa Petronienė atsimena namuose stovėjusias didžiules audimo stakles. A. Naginskienė stengėsi populiarinti audimo tradicijas, gaivinti liaudies meną. Ji kviesdavosi  neturtingas gimnazijos mokines, mokė jas amato, taip padėdama išgyventi. Apie motinos pomėgį austi yra išlikę dukters E. Naginskaitės-Vajegienės prisiminimai: „Mama mėgo viską, kas gražu. Subtiliai derino spalvas. Audė rinktiniais raštais pagalvėles, takelius, staltieses. O daugiausia išgarsėjo tautiniais rūbais. Gaudavo užsakymų iš įvairių Lietuvos vietovių. Kai dabar pagalvoju, tai tie rūbai gal ir ne be kritikos: nepaisyta aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių drabužių skirtybių, austa iš angliškos vilnutės ir net šilkų (pagal užsakovo pageidavimą). Bet žmonėms tai patiko…“  
Anūkė J. Petronienė iki šių dienų išlaikė močiutės austą tautinį sijoną. Anot jos, nebenaudojamos staklės buvo išvežtos Panevėžio audėjai.

Dailininkės paveiksluose
atgijo šalies istorija  
Vyresnioji Naginskų dukra Ieva, gim. 1921 m., nuo vaikystės svajojo būti dailininke ir jai pavyko šią svajonę įgyvendinti. 1949 m. Vilniaus dailės akademijoje ji baigė tapybos studijas, kurso vadovas, profesorius Antanas Gudaitis. Vilniuje gimusią, o vaikystę ir paauglystę Rokiškyje praleidusią menininkę žavėjo Lietuvos gamta.
Įsigijusi automobilį, susikrovusi į jį drobes, dažus, molbertą, menininkė keliavo po atokiausius Lietuvos kampelius, stebėjo aplinką, tapė. Pasak menotyrininkės Apolonijos Valiukevičiūtės, I. Naginskaitės paveiksluose atgijo istorinės vietovės, senovės pilys, kaimo bažnytėlės ar iškilę nauji miestai. Išskirtinis jos kūryboje paveikslas „1863 m. sukilimas“. Anot dailėtyrininkės, jame menininkė „sukilimo dalyvius, kovotojus dėl Lietuvos laisvės nutapė kaip nenusakomą gėlą siekiu, kančia ir priesaku ateities kartoms.<...> Jos tapyba įtaigi, plačių potėpių, dekoratyvi, giliai apibendrinanti suvoktą tiesą. Ieškodama naujų išraiškos priemonių, dailininkė niekada nenuslysta į beprasmį spalvinių dėmių žaismą. Jos paveiksluose visada yra realaus vaizdo pamatas, saiko jausmas“.
Menininkė mėgo eksperimentuoti: norėdama įtaigiau parodyti tai, ką suvokė, ji į nutapytą paveikslą įkomponuodavo kitą paveikslą. Kitu atveju nutapydavo paveikslą ir įterpdavo realaus žmogaus portretą arba į peizažą įklijuodavo paveikslo kūrėją.
I. Naginskaitė reiškėsi ne tik tapybos, bet ir grafikos srityje: iliustravo vaikų knygas. Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos grafikos skyriuje saugoma nemažai jos grafikos kūrinių, eskizų. Dailininkė mėgo kurti daugiafigūres kompozicijas, portretus. Ji save išmėgino ir scenografijoje: dešimt metų kūrė dekoracijas Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo (tuometinės Rokiškio kultūros mokyklos) režisūros specialybės studentams.
Kolegijos režisierė Rūta Žumbakienė prisiminė, jog maždaug prieš keturis dešimtmečius ji statė spektaklius „Raktas nuo prarajos“, „Praėjo mergina“, „Kurpės“. Jų scenografijas kūrė dailininkė I. Naginskaitė. Jos darbai buvo labai įdomūs, skirtingi: jei viename spektaklyje daug dekoracijų, kitame – minimaliai. Tai liudijo kūrėjos kūrybinę brandą, įvairiapusiškumą. Scenografijos planus spektakliui „Raktas nuo prarajos“ I. Naginskaitė išdėstė režisierei raštu. Šis dokumentas išliko R. Žumbakienės asmeniniame archyve. Režisierė prieš keletą metų jį perdavė giminaičiams. Anot R. Žumbakienės, dailininkė-scenografė I. Naginskaitė buvo labai dalykiška, darbšti, kruopšti, daug reikalavusi iš dėstytojų, studentų ir savęs. Su kiekvienu aktoriumi atskirai detaliai aptardavo jo sceninį kostiumą, mat dailininkei svarbi buvo kiekviena detalė. Didžiulį pasisekimą turėjo spektaklis pagal Juozo Baltušio kūrinį „Praėjo mergina“: respublikiniame  kultūros mokyklų konkurse jis buvo apdovanotas už originalumą, scenografiją.

Parengė Dalia ZIBOLIENĖ

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: