blank
\"Nei daug

Tikriausia kiekvienam vaikystėje yra tekę visiškoje tamsoje žaisti slėpynių. Jeigu taip – atmintyje turėjo išlikti ir tas nejaukumo, nesaugumo jausmas, kai eidamas ištiestomis rankomis nežinai, į kokį daiktą netrukus atsitrenksi… Už poros dienų minėsime Pasaulinę baltosios lazdelės, neregiams ar silpnaregiams padedančios orientuotis aplinkoje, dieną…

Į tamsą “panardino” avarija
Rokiškėnas Jonas Leonidas Radzevičius, skaičiuojantis 62-uosius metus, vienas iš tų, kuriems likimas ant pečių užkrovė didžiulę, sunkiai pakeliamą neregio naštą. “Buvo 1997-ieji. Su draugais išsiruošėme meškerioti. Mūsų lengvajam automobiliui kelią pastojo sunkvežimis. Susidūrimo akimirką man buvo pažeisti regos organai, kaip man sakė, oda aplink akis “nunešta”. Išbandžius visus įmanomus gydymo būdus, vieną akį teko pašalinti, kita – ėmė gesti pamažėle…” – pasakojo vyriškis. Jis vis dar geba skirti tamsą nuo šviesos.
Jau 12 metų prabėgo nuo nelaimės dienos. Įvertinęs judriu žingsniu po kambarius besisukantį J.Radzevičių, šiluma ir jaukumu dvelkiančius jo namus, tvarkingai sekcijoje išdėliotus indų servizus, nė nepasakytum, kad nelaimingas atsitikimas atėmė iš jo regėjimą. “Iš pradžių buvo visko: puoliau į neviltį, praradau gerai apmokamą konstruktoriaus darbą Kaune, galų gale – ir šeimą… Tačiau vėliau supratau, kad su prarasta akių šviesa gyvenimas nesibaigia”, – optimizmo nestokojo pašnekovas.

Gyvenimas privertė išmokti…
Pono J.Radzevičiaus ištarti optimistiški žodžiai yra tikra tiesa. Tai rodo ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio filialo, kuriai jis priklauso, pirmininkės Eglės Samulytės žodžiai. “Šis žmogus – vienas mūsų sąjungos “variklių”. Visai neseniai į mūsų būrį įsiliejo jauna, vos 33-ejų metų rokiškėnė, regėjimo netekusi labai staiga. Manoma, jog taip atsitiko dėl paveldėjimo. Į neviltį ir depresiją puolusią moterį Jonas ėmė mokyti vaikščioti naudojantis specialia lazdele. Jis visuomet toks – kupinas jėgų, ryžto, noro gyventi ir padėti kitam, nors iš pradžių, kaip pats yra sakęs, buvo nelengva ir jam”, – “Gimtajam…” sakė E.Samulytė.
J.Radzevičius, paklaustas apie savo kasdienybę, sakė: “Nueinu ir į parduotuvę, ir į banką – visur, kur man reikia. Pats gyvenimas privertė išmokti orientuotis aplinkoje: padeda į veidą ar į nugarą šviečianti saulė, šaligatvio apvadai, kanalizacijos šulinių dangčiai, skaičiuojami žingsniai, posūkiai, tarp pastatų jaučiamas skersvėjis…”

“Matyti” padeda sapnai ir rankos
Šiek tiek mažiau nei prieš penkiasdešimt metų mūsų rajone akies taiklumu garsėjęs, laurus šaudymo sporte skynęs rokiškėnas užsispyrimo nestokoja iki šiol. “Sėdėti namuose ir ramiai laukti, kol kas nors man iškeps blynų? Imuosi šeimininkavimo pats: skalbiu drabužius, ruošiu valgyti, tvarkausi. Viena Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narė buvo labai nustebusi, kai pasisiūliau jai iškepti bulvinių blynų. Bijojo, kad nesugebėsim, kad nieko neišeis. Rezultatas buvo puikus. Šios moters dukra stebėjosi patiekalo gardumu. Gerai žinau, jog tereikia norėti kažką daryti, ir tau pavyks”, – juokėsi J.Radzevičius. Pasak jo, didžiausias į tamsą panirusio žmogaus priešas – depresija. “Nereikia žmogui užsisklęsti savyje, kaip dažniausia nutinka apakus. Tokiam būtina padėti suprasti, kad dingus regėjimui niekur nedingsta gebėjimas kovoti su pačiu savimi: išlieka gyvenimo kvapai, spalvos, džiugūs įvykiai. Pavyzdžiui, kai užsukus seniems draugams susėdame su jais už stalo pasišnekučiuoti ar kokią svarbią progą paminėti, visus juos regiu jaunus, tokius, kokie kasnakt mane aplanko sapnuose…”, – sakė rokiškėnas. “Gimtojo…” kalbintas vyriškis, paklaustas apie pasikeitusį po avarijos gyvenimą, pasakojo: “Daugelis teigia, kad netekus regos pagerėja klausa, tačiau man nieko panašaus neįvyko. Neišmokau ir “skaityti” pirštais. Visą gyvenimą dirbus įvairiausius darbus neįmanoma išsaugoti pirštų pagalvėlių jautrių ir glotnių. Tačiau negaliu sakyti, kad pastarųjų dvylikos metų išgyvenimai nedavė nieko prasmingo: tapau atidesnis, švelnesnis žmonėms ir griežtesnis sau.”

Sukurta daugybė kliūčių
Ponas J.Radzevičius dar ligi šiol prisimena ir savo pirmąją “tamsią” kelionę į gatvę. “Visada manimi pasirūpindavo draugai, tačiau vieną kartą ėmiau ir nusprendžiau: “Užteks”. Ir neatsitiko nieko baisaus: “apsiginklavęs” baltąja lazdele, klausinėdamas žmonių, nusigavau iki akių klinikų. Tas pats ir dabar: būna, išeinu pasivaikščioti link dvaro ir jaučiu, kad einu per ilgai, – sustoju ir paklausiu pro šalį einančio žmogaus, kur randuosi. Štai ir visa bėda. Tiesą pasakius, rokiškėnai labai geranoriški ir paslaugūs”, – pasakojo J.Radzevičius. Nors, kaip vėliau prisipažino, yra tekę susidurti ir su baisumais: trys neblaivūs jaunuoliai grasino atimti pono Jono lazdelę, kai šis, eidamas jiems iš paskos, netyčia užkliudė vieno jų kojas. “Tada nebeišlaikiau ir užvanojau “gudruoliui” per nugarą ta pačia neregio lazda. Nenusileisdavau dar būdamas jaunas ir regintis, nenusileidžiu ir dabar. Neturiu regos, bet turiu jausmus, turiu savigarbą, turiu norą gyventi ir kovoti už save bei savo likimo brolius ir seseris,” – nemalonias akimirkas prisiminė rokiškėnas. Dienas vieno kambario bute leidžiantis vyriškis prisipažino, jog išlikti stipriam yra nelengva. “Mieste nematančiam sukurta daugybė kliūčių: prie “Iki” parduotuvės nėra aiškios salelės pėstiesiems nekliudomai vaikščioti, atsakingi asmenys mūsų rajone vis nesugeba uždėti turėklų prie stačių laiptų į autobusų stotelę Taikos gatvės parke. “Gręžia” mus visi. Štai, prireikė “kalbančio” termometro, o jis, kaip vėliau išsiaiškinau, kainuoja net 95 litus. Lietuvoje neregiai nėra aprūpinami net elementariais menkniekiais – specialiomis plokštelėmis, rodančiomis vandens užvirimo laiką puode, lanko, valgant padedančio orientuotis lėkštėje, ir kitų. Visa tai tenka užsisakyti užsienyje”, – vardino rokiškėnas.

Susibūrę – tvirtesni
“Gimtojo…” kalbinta Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio filialo pirmininkė E.Samulytė sakė: “Vis dar liūdina aplinkinių nuostata: neregys – vadinasi – neįgalus. Nieko panašaus nėra: regos dovaną praradę žmonės dažnai būna daug įdomesni, kūrybingesni ir protingesni už mus, sveikuosius. Svarbiausia, neleisti jiems užsisklęsti savyje ir laiku pastebėti po nelaimės išvešėjusią depresiją. Tai padaryti yra žymiai lengviau draugėje panašaus likimo žmonių: jie turi galimybę pasipasakoti savo išgyvenimus asmeniui, jau perėjusiam visą tą siaubą.” Pasak jos, integruotis silpnaregiui ar neregiui į visuomenę yra labai sudėtinga. “Visų pirma žmogų apninka depresija dėl darbo: apakus ar stipriai susilpnėjus regai žmogus jį praranda. Beveik visi mūsų rajono 34 darbingo amžiaus regos negalią turintys žmonės – bedarbiai. Viena moteris dirba rūbininke, kita – valytoja, trečia – masažuotoja. Ir viskas… Be to, žmogų kankina nežinios jausmas: bijoma prarasti artimiausius šeimos narius – vyrą arba žmoną. Netekus jų prarandama ir parama, ir meilė, o taip dažnai nutinka nelaimės atveju. Todėl kviečiame visus burtis draugėn – į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Tik taip galime tapti tvirtesni, tik taip galime apsirūpinti kasdienybėje neregiui reikalingais dalykais: lazdelėmis, padidinimo stiklais, “kalbančiais” telefonais, laikrodžiais, žadintuvais, svarstyklėmis”, – kvietė E.Samulytė. “Gimtojo…” skaitytojams ji užsiminė apie šį penktadienį 16 val. Rokiškio senelių globos namuose vyksiantį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio filialo kamerinės raiškos kolektyvo nuotaikingą koncertą, kur dainų pasiklausyti ir smagiai laiką praleisti gali kiekvienas panorėjęs…

 

Agnė Puteikytė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: