Sipelių kaimas, prisiglaudęs rajono pakrašty palei Latvijos sieną, kaip ir daugelis kitų šalies kaimų, baigia nykti. Bet išnykti iš istorijos puslapių šiai vietovei negresia. Kaimo gyvenimas nuo susikūrimo iki pat šių dienų, su gyvais žmonių pasakojimais, išsamiais vietovės, trobesių, čia gyvenusių šeimų, papročių, darbų, buities ir kultūros aprašymais, fotografijomis suguldytas Sipelių kaime gimusio ir užaugusio Vlado Liolio. Gimtojo kaimo ir aplinkinių vietovių metraštininkas medžiagą ėmė rinkti prieš kelis dešimtmečius. Tik dalis jo archyvų sugulė į knygas „Sypelių kaimas“ ir „Mano gimtinė“.
Sipeliai ar Sypeliai?
Rokiškyje gyvenantis sipelietis V. Liolys sako, jog kiekvienas kaimas, ypač senas, turi didelę istoriją. Tik gaila, kad daug kaimų taip ir nugrimzta praeitin niekieno neaprašyti. Kai juose nebelieka senbuvių gyventojų, baigia nykti sodybos, dažnai nebelieka net kadaise garsių vietovių pavadinimų, o įrašų apie juos galima aptikti tik archyvuose.
„Sypeliai – vienas seniausių rajono kaimų, čia buvo ir viena seniausių rajono mokyklų. Mano gimtasis kaimas įsikūrė anksčiau nei Suvainiškis ar kitos vietovės. Kadaise jis buvo labai didelis – net 52 sodybas su gausiomis šeimynomis turėjo. Dabar gi beliko vos keli trobesiai“, – apie kadaise klestėjusio kaimo likimą pasakojo V. Liolys, nepaliaujantis rinkti savo gimtinės istorijos trupinių. Gal kada niekur nepublikuoti faktai išvys dienos šviesą dar viena knyga, o gal surinkta medžiaga liks tik metraštininko rankraščių archyve.
Žygimanto Senojo laikais kaimas priklausė Anykščių klebonijai, o nuo 1805 m. – Vilniaus imperatoriškajam universitetui.
V. Liolys sako, jog nuo pat susikūrimo kaimas buvo vadintas „Syplėliai“, vėliau tapo „Sypeliai“, prieš paskutinius kelis dešimtmečius pavadinimas dar kartą pakeistas ir tapo „Sipeliai“. Tačiau šioje vietovėje gimęs ir užaugęs metraštininkas kalbos vingrybių nepaiso – jam gimtinės pavadinimas – su ilgąja „y“.
Kaimui pradžią davė medkirčiai
Sipelių kaimo istorija siekia 1499 m., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo laikus. Prie Livonijos sienos buvusią girią jis perleido maršalkai, kuris, kaip spėjama, toje gūdžioje girioje prie kelis šimtmečius augusios vinkšnos įkūrė eigulio sodybą. Vėliau imta masiškai kirsti girią, o prie eigulio sodybos medkirčiai statėsi trobesius. Vietovė pavadinta „Karaliaučyzna“, nes ji priklausė Didžiojo kunigaikščio maršalkai, o čia gyvenantys žmonės nėjo baudžiavos ponams: dirbo tik miškų ruošos darbus, plukdė sielius Nemunėlio upe iki Baltijos jūros.
Šis darbas buvo sudėtingas: žiemą žmonės kirto medžius, arklais juos gabeno iki Nemunėlio, o pavasarį prasidėjus potvyniui patys drąsiausi kaimiečiai juos plukdydavo Nemunėliu, Lielupe iki Daugavgrivos (Latvija), kur parduodavo medį pirkliams. Tada pėsčiomis pasiekdavo Rygą, prisipirkdavo namiškiams lauktuvių ir po ilgos kelionės grįždavo į namus. Apie tokį „Karaliaučyznos“ medkirčių gyvenimą Sipelių kaimo vyrų suėjimuose pasakodavo seniausias šio kaimo gyventojas Silvestras Matuzonis, miręs, kai jam buvo 98-eri.
Ryškiausias akcentas – archajiniai trobesiai…
Vėliau prie medkirčių kaimo ėmė kurtis gyventojų sodybų grupelės ir taip atsirado kaimyniniai kaimai, pavadinti žmonių vardais: Mikalojiškiai, Ažubaliai, Jusiagiris… V. Liolys iš žmonių pasakojimų užrašė, jog pirmieji Sipelių gyventojai buvo Tauteriai ir Stakėnai. Iki XX a. pradžios šiame kaime kitokių pavardžių šeimų nebuvo, o šių dviejų – net 30 šeimynų: po 15 Tauterių ir tiek pat Stakėnų.
XX a. pradžioje kaime buvo 32 sodybos ir 6 sodybos – vienkiemiuose, jose gyveno per 200 žmonių. Gyventojams buvo skirta apie 600 ha žemės, arba 16 valakų, padalintų į rėžius, vietinių vadintus „šniūrais“. Valako dydis siekė nuo 26 iki 50 ha. Didesnę valakų dalį sudarė pelkėtos pievos, krūmynai.
Po Pirmojo pasaulinio karo žmonės kėlėsi į vienkiemius. Per tarpukarį Sipelių vienkiemiuose trobesius pasistatė ir juose gyveno 14 šeimynų. 1936 m. Sipelių kaime jau buvo 50 sodybų: iš jų 27 vadinamoje „ulyčioje“, o likusios – vienkiemiuose. V. Liolio knygoje „Sypelių kaimas“ kiekviena sodyba aprašyta išsamiai: nuo trobesių, buities, rakandų iki čia gyvenusių šeimų, žmonių biografijų ir jų likimų. Prie sodybų aprašų – pastatų ir šeimynų nuotraukos.
Po Antrojo pasaulinio karo vykusi kolektyvizacija Sipelius pavertė kolūkio centru: imta plėsti kaimo ribas, prasidėjo naujų namų statybos, tuštėjo vienkiemiai, jų gyventojai kėlėsi į kolūkio centrą. Liūdnas laikotarpis Sipeliams buvo 1968 m., kai kolūkis buvo prijungtas prie greta buvusio tarybinio ūkio ir nebeteko reikšmės. Senieji sipeliečiai pasakojo, jog tai buvo garsios istorijos kaimo nykimo pradžia. V. Liolys rašo, jog „daugelis senyvo amžiaus gyventojų savo noru sutiko nugriauti dar visai neblogam stovy esančius, sunkai statytus ir daugelį metų mylėtus ir prižiūrėtus, mielus savo sodybos trobesius, iš valstybės už tai gaudami keletą tūkstantėlių rublių kompensacijos“. Taip prasidėjo šeimų emigracija į miestelius prie gero kelio ir Rokiškį. 1994 m. Sipeliuose dar buvo 8 gyvenamos sodybos ir 2 vienkiemiai, juose gyveno 16 žmonių.
Gimtojo kaimo istoriją surinkęs ir į knygą „Sypelių kaimas“ sudėjęs metraštininkas gailisi, kad per vėlai ėmėsi svarbaus darbo: dauguma archajinių sodybų sunyko, neliko ir jas menančių vertingų fotografijų. Vis dėlto ne visi šio gatvinio rėžinio kaimo turtai prašapo be pėdsakų…
V. Liolys užfiksavo svarbiausias pastatų išdėstymo ir konstrukcijų detales. Gryčiose, išsidėsčiusiose galais palei kelią, gyveno 223 žmonės. Metraštininkas jas visas aprašė knygoje „Sypelių kaimas“: „Gyvenamieji namai – tašytų rąstų, vienu galu žiūrintys į vieškelį. Namas padalintas į dvi dalis, o viduryje – priemenė. Ta namo pusė, žiūrinti į vieškelį, – gyvenamasis namas (gryčia), o priešingoje pusėje – seklyčia (kamara).“
Remiantis V. Liolio užrašytais žmonių pasakojimais, iki Pirmojo pasaulinio karo Sipelių kaime daugelis gryčių buvo dūminės, o kaminai su dūmtraukiais atsirado apie 1924 metus. Visi kaimo trobesiai buvo dengti rugių šiaudų kūlio stogais. Tik 1936-aisiais trijų sodybų gryčių šiaudinius stogus pakeitė medinės lentelės („skindeliai“) ir čerpės.
Priešingoje gryčiai kiemo pusėje stovėjo klėtys kvadratais margintomis durimis. Tokių kiekviena sodyba turėjo po dvi: viena – rūbams, miltams ir kitiems produktams, antroji – grūdams, skirtiems duonai, pašarams ir sėklai. Neatskiriama klėčių dalis – atviras prieklėtis paaukštinta pastoge bei medinėmis grindimis.
Tarp klėčių buvo dar viena patalpa, kurioje laikyti žemės ūkio padargai. Ji vadinta „vazaune“.
Daugelio sodybų klėčių blokas buvo po tuo pačiu stogu kaip ir tvartas. O daržinės – atokiau gryčios. Stambesni ūkininkai turėjo pirtis, suręstas iš nestorų rąstų. Buvo čia ir gryčių plūktine asla, o keturkampių medinių šulinių su didžiulėmis medžio svirtimis – kiekviename kieme, kuriuos juosė pinta medžio tvora. Seniausios durys įtaisytos ant medinių, vėlesnės – ant geležinių bėgūnų (virpsčių).
…ir seniausios mokyklos pėdsakas
Pagal V. Liolio surinktą kaimo archyvą, čia nuo XIX a. pradžios vienoje medinėje gryčioje veikė slapta pradžios mokykla. Metraštininkas įsitikinęs, kad ji – viena pirmųjų, o gal net pati pirmoji dabartiniame mūsų rajone. Apie 1805 m. ją įsteigė kaimo valstiečiai: savo pinigais pastatė medinį pastatą ir išlaikė mokytoją. Mokyklą universiteto pavedimu prižiūrėjo Suvainiškio klebonas.
Šis švietėjiškas žiburys, veikęs net spaudos draudimo metais, V. Liolio manymu, buvo kelrodis švyturys kaimo gyvenime: mokykla ugdė žmonių raštingumo ir mokslo poreikį. „Todėl kaime nestigo gabių, apsišvietusių žmonių, kurie vėliau ir patys tapo švietėjais. Tai Romualdas Stakėnas, karininkas Silvestras Tauterys ir kiti. 1896 m. kovo mėn. slaptoji Sipelių kaimo mokykla buvo susekta ir uždaryta. Ją uždarius caro valdžia gretimame kaime, Sasnovkoje, įkurdino rusišką mokyklą. Nenorėdami likti beraščiais, dalis Sipelių kaimo jaunimo ją lankė ir čia mokėsi rusų kalba. Tačiau žmonių nutautinti nepavyko.
Nuo 1919 m. pradinis mokymas lietuviškai organizuotas sipeliečio J. Tauterio troboje prie kaimiško stalo. Mokėsi apie 20 mokinių, o jų tėvai mokytoją maitindavo iš eilės. Už vieną mokinį reikėjo mokėti po du litus per mėnesį. Kelerius metus iš eilės mokytojai keitėsi, bet visi mokė jaunimą lietuviškai skaityti, rašyti, skaičiuoti ir istorijos. 1930 m. sipeliečių prašymu buvo įsteigta Sipelių pradžios mokykla, jos vedėja paskirta Liudvika Dubauskienė. Patalpos mokyklai nuomotos iš kaimo gyventojo Romualdo Stakėno. Netrukus pradėjo veikti ir mokymo kursai suaugusiesiems, o po pusmečio ši mokykla prijungta prie Vilkolių kaimo mokyklos. 1931 m. Sipelių mokyklą lankė 50 mokinių nuo 7 iki 13 metų amžiaus. Panašiai tiek mokinių buvo ir 1938 m.
V. Liolys rašo: „Sypeliuose ir aplinkiniuose kaimuose gimė daug šviesuolių ir pasiturinčių ūkininkų. Turtingesnieji kaimiečiai gyveno prabangesnėse gryčiose, viena buvo net dviejų aukštų. Šis kraštas – šviesios atminties teatro primadonos Monikos Mironaitės ir Vlado Mirono, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, ministro pirmininko (1938-1939 m.), Lietuvos kariuomenės kapeliono, giminės lopšys.“
„Gaila, kad šių garbingų žmonių senelių sodyba liko tik nuotraukose“, – fotografijoje rodydamas didžiulę šiaudais dengtą gryčią apgailestavo V. Liolys.
Tarp kaimo šviesuolių – kaimo jaunimo švietėjas ir organizatorius Romas Tauterys (vadintas Kriseliu), Jonas Baltrūnas ir Vladas Namejūnas, lietuviai iš Rygos, ten baigę po keletą lietuviškos gimnazijos klasių. Jų skatinamas kaimo jaunimas domėjosi lietuviška spauda, moksline ir grožine literatūra, savišvieta. Didelę įtaką kaimo savišvietai padarė jaunas klierikas iš Suvainiškio Vytautas Lapšys, Sipeliuose organizuodavęs jaunimą melstis ir mokytis. Iki 1930 m. spaudą prenumeravo nedaug gyventojų, o po šešerių metų – beveik kiekviena šeima. „Kasdien iš pašto korespondenciją parveždavo ir palikdavo pas Augustą Gervę iš Sypelių pieno separavimo punkto į Suvainiškio pieninę grietinę vežantis vežėjas. Mėgstamiausi kaimo gyventojų laikraščiai buvo „Ūkininko patarėjas“ ir „Lietuvos ūkininkas“. Kai kas prenumeravo „Lietuvos aidą“ ir „Lietuvos žinias“, – knygoje rašo V. Liolys.
Bus Sipelių kaimo istorijos tęsinys
Aldona Minkevičienė
