Spaudos
Spaudos

Kuo studentus žavi studijos Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale? Ar gavus šios švietimo įstaigos diplomą lengva susirasti darbą? Geriausiai į šiuos klausimus gali atsakyti patys kolegijos absolventai. Nors jų specialybės, patirtis ir darbas gana skirtingi, tačiau jie vieningai tvirtina: mokslas šioje aukštojoje neuniversitetinėje mokykloje orientuotas į praktinę veiklą, o tai padeda įsitvirtinti darbo rinkoje.

Tarp kultūros ir… kulinarijos

Tomas KUNDELIS Rokiškio kultūros centre dirba trečius metus. Jis baigė Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo vadybos ir verslo administravimo krypties kultūrinės veiklos vadybos neuniversitetines studijas. “Buvome pirmoji eksperimentinė laida: mokėmės mes, kartu tobulėjo ir dėstytojai, atsisakydami nelabai reikalingų mokomųjų dalykų, jų vieton pasiūlydami naujų. Įstojo studijuoti 18 studentų, o 2007 m. pavasarį diplomus gavo 13. Tarp jų buvau ir aš. Nubyrėjo tie, kuriems vadybininko darbas “nelipo”, – sakė p. Kundelis.

Studijuodamas vaikinas pasirinko pramoginės veiklos organizavimo specializaciją – tai, kas jam buvo arčiausia širdies: jis, dar vidurinės mokyklos moksleivis, dažnai talkino rengiant Kultūros centro renginius. Studijos Tomui patiko: jis sužinojo renginių organizavimo plonybių, įvairių reklamos būdų, išmoko nustatyti žiūrovų poreikius… Studentiškas praktikas vaikinas atliko Kultūros centre ir Choreografijos mokykloje. Viskas ėjosi tarsi sviestu patepta. Netrukus Tomas gavo išsvajotąjį diplomą ir ėmėsi ieškoti darbo.
Tačiau čia prasidėjo vargai: jaunuolis darbo nerado, todėl pinigų pragyvenimui prasimanydavo dirbdamas įvairius ūkinius darbus. Tuomet jam kirbėjo mintis: galbūt jis suklydo pasirinkdamas profesiją. “Baigęs vidurinę mokyklą blaškiausi tarp dviejų pasirinkimų – kultūros ir kulinarijos. Maisto gaminimas – didžioji mano gyvenimo aistra: laisvalaikiu mėgstu pasisukioti virtuvėje, improvizuoju, gaminu pikantiškus patiekalus…” – pasakojo T.Kundelis.
Darbo pagal specialybę paieškos užtruko trejus metus. Pagaliau vaikinui nusišypsojo sėkmė: T.Kundelis įsidarbino Rokiškio kultūros centre. Jam buvo pasiūlytos net trys pareigos: Liaudies teatro pastatymo dalies vedėjo, scenos darbuotojo ir budėtojo. “Visas sudėjus išeina etatas. Ką tik liepia, tą ir dirbu: kartais scenoje, o kartais užkulisiuose. Taip, nesu tas tikras vadybininkas, bet vis tiek galiu sakyti, kad dirbu pagal specialybę”, – sakė pašnekovas.
T.Kundelis paragavo ir aktoriaus duonos. Režisierius Eligijus Daugnora pakvietė jį vaidinti spektakliuose “Ikaras” pagal Justino Marcinkevičiaus pjesę ir “Nebylys” pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką. “Prieš spektaklį privalau paruošti sceną, išdėlioti dekoracijas, kartais nebelieka laiko įsijausti į vaidmenį. Aktoriui scenoje reikia daug moralinių jėgų, tačiau žiūrovų aplodismentai, režisieriaus paskatinimas suteikia jėgų”, – pasakojo p. Kundelis.
Šiandien jis jaučiasi laimingas, o savo ateitį piešia šviesiomis spalvomis.

Dėmesingi dėstytojai

Dalia ZIBOLIENĖ

Juozo Tūbelio progimnazijos anglų kalbos mokytoją Liną KALVELYTĘ-MIKELIŪNIENĘ rinktis pedagogo profesiją paskatino jos tėvai: jie irgi mokytojai.

“Į Rokiškį, tėčio gimtinę, atvykau iš nedidelio Rozalimo miestelio (Pakruojo r.). Čia gyveno mano seneliai, čia prabėgo mano paauglystės vasaros. Niekada nesigailėjau pasirinkusi studijas Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale, įsikūrusiame nedideliame mieste. Čia ramu, jauku, pažįstama aplinka, dėstytojai skiria daug laiko studentams, ypač įdomios užsienio dėstytojų paskaitos”, – studijų kolegijoje privalumus vardijo pedagogė.
Prieš dešimt metų, kai L.Kalvelytė-Mikeliūnienė ką tik buvo pradėjusi studijas, daug bendrojo lavinimo mokyklų mokinių pareiškė norą mokytis anglų kalbos. Tuomet mokyklų direktoriai mielai įdarbindavo kolegijos studentus. Taigi studijas L.Kalvelytė-Mikeliūnienė derino su darbu: kelias dienas per savaitę važiuodavo mokytojauti į Antazavės (Zarasų r.) pagrindinę mokyklą. Paskutinę studentišką praktiką ji atliko J.Tūbelio gimnazijoje. Praktikos vadovė mokytoja Birutė Uldukienė paskatino ją pasilikti dirbti šioje švietimo įstaigoje. “J.Tūbelio gimnazija turėjo gerą vardą: čia dirbo patys geriausi specialistai. Norėjau tapti šios darnios bendruomenės dalimi”, – pasakojo pašnekovė.
L.Kalvelytei-Mikeliūnienei teko mokyti ir penktokus, ir abiturientus. Anot mokytojos, darbas vyresnėse klasėse įdomus tuo, kad užsienio kalba su jaunimu diskutuojama įvairiausiomis temomis. Moksleiviai, norintys išsakyti savo poziciją, labai stengiasi mokytis.
O štai mažieji žavi atvirumu, gerumu, nuoširdumu. “Tai lengviau minkomas molis”, – neslėpė pedagogė. Beje, jai teko dirbti ir su suaugusiaisiais. Šie išsiskiria didžiule motyvacija mokytis.
Pedagogė taip pat vertėjauja įvairiuose renginiuose, konferencijose, dalykiniuose susitikimuose.

 

Muziką iškeitė į vadybą

Dalia ZIBOLIENĖ

Kolegijos absolventės Valdos LINGYTĖS-BUGAILIŠKIENĖS  aistra – muzika. Mokydamasi vyresnėse vidurinės mokyklos klasėse ji susižavėjo vargonavimu. Pašnekovė prisipažįsta mąsčiusi apie studijas didmiesčiuose, tačiau tam neturėjo sąlygų, todėl pasiliko Rokiškyje, arčiau namų, tėvų ir pažįstamos aplinkos.

Pašnekovė buvo apsisprendusi Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale studijuoti muzikos pedagogiką su bažnyčios vargonavimo specializacija, tačiau atvykusi užpildyti stojamųjų dokumentų nė pati nesuvokė, kaip savo svajonių specialybę iškeitė į kultūrinės veiklos vadybą. “Gal šioji pasirodė man perspektyvesnė? Pamaniau, jog muzikuoti galėsiu visada, tačiau labai svarbu žinoti, kaip organizuoti koncertus, kaip į juos sukviesti žmones”, – svarstė pašnekovė.
V.Lingytė-Bugailiškienė netruko įsilieti į studentiško gyvenimo šurmulį: ji buvo išrinkta kolegijos Rokiškio filialo studentų atstovybės pirmininke. Jai teko siūlyti studentiškų renginių idėjas, jas įgyvendinti.
Studijuodama V.Lingytė-Bugailiškienė svajojo apie kaimo kultūros centro meno vadovės darbą. Tačiau likimas iškrėtė savotišką pokštą: kolegijos absolventė buvo pakviesta dirbti į Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyrių.
“Patekau ne į verslą ar žemės ūkį, o į kultūros židinį. Ir tuo labai džiaugiuosi. Čia mėginu pritaikyti vadybininkės žinias”, – sakė bibliotekininkė.
Per penkerius darbo bibliotekoje metus V.Lingytė-Bugailiškienė sužinojo daug bibliotekininko darbo subtilybių, įgijo žinių, patirties. “Dirbu šauniame kolektyve, besąlygiškai pasitikiu savo bendradarbėmis. Jos padėjo man žengti pirmuosius karjeros žingsnius”, – sakė pašnekovė.
Tiesa, kultūros vadybininko profesinio bakalauro diplomo jai nepakako. Nutarė save išbandyti kitokiu amplua: Mykolo Romerio universitete studijuoja viešąjį administravimą. Derinti mokslą ir darbą nėra lengva, tačiau įmanoma, tik reikia finansinio stabilumo, ištvermės ir kantrybės.

Po sėkmingo starto – lūžis

Dalia ZIBOLIENĖ

Baigęs vidurinę mokyklą žiobiškėnas Aleksandras MELNIKOVAS įstojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją studijuoti vieną populiariausių šios mokymo įstaigos specialybių – tarptautinius santykius. Deja, kariūnas akademijoje praleido vos mėnesį: padidėjus fiziniams krūviams, sušlubavo jaunuolio sveikata. Atsisveikinti su akademija, kurioje svajojo mokytis, jam buvo be galo skaudu.

A.Melnikovas nenorėjo veltui leisti laiko, todėl įstojo į Panevėžio kolegijos Rokiškio filialą studijuoti anglų ir vokiečių kalbų pedagogikos.
Dar vidurinėje mokykloje vaikinui puikiai sekėsi anglų kalba. Tad jis nenustebo, kai vos pradėjęs jos studijas, gavo pasiūlymą dirbti Juozo Tūbelio gimnazijoje (dabar – Juozo Tūbelio progimnazija).
“Buvo metas, kai mano gyvenime įvykiai lėkė žaibo greičiu: praėjus vos trims mėnesiams po brandos atestatų įteikimo tapau mokytoju”, – atviravo p. Melnikovas. Kolegijoje jis planavo mokytis vienerius metus, o po to stoti į universitetą. Tačiau pedagogo darbas gimnazijoje, galimybė baigti studijas eksternu paskatino jį likti Rokiškyje.
Baigęs kolegiją, A.Melnikovas gilino žinias Vilniaus universiteto Užsienio kalbų institute: čia jis baigė išlyginamąsias studijas.
Galimybė bendrauti su moksleiviais ir mokyti juos anglų kalbos p. Melnikovui patiko, tačiau šių metų gegužę jis privalėjo išeiti iš darbo.
“Per dešimtmetį švietimo sistemos situacija iš esmės pasikeitė: anksčiau anglų kalbos mokytojus graibstė graibstyte ir be aukštojo mokslo diplomo, o dabar, mažėjant mokinių, trūksta ne specialistų, o pamokų”, – sakė p. Melnikovas.
Pašnekovas neatsisakė svajonės tarnauti Lietuvos kariuomenėje: jis pasirinko atsargos karininko karjerą, aktyviai įsiliejo į Lietuvos kariuomenės savanorių pajėgas, savo žiniomis ir patirtimi dalijosi su Rokiškio 9-osios jaunųjų šaulių kuopos šauliais. Dirbdamas mokytoju p. Melnikovas nuotoliniu būdu mokėsi Karo akademijoje: prieš kelias dienas jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.
“Karjeros pradžia buvo sėkminga, tačiau dabar mano gyvenime – lūžis: užpildžiau prašymą dirbti Lietuvos kariuomenėje. Kol sulauksiu atsakymo, savanoriausiu šaulių organizacijoje. Jei mano žinių ir patirties kariuomenei neprireiks, turbūt skleisiu sparnus į užsienį. Man patinka savanoriška veikla, tačiau iš jos negaliu pragyventi”, – pokalbį užbaigė p. Melnikovas.

 

Dalia ZIBOLIENĖ

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: