Našlė Elvyra Misiūnienė su ašaromis akyse pasakojo apie sielvartą netekus vyro. D.Zibolienės nuotr.
Našlė Elvyra Misiūnienė su ašaromis akyse pasakojo apie sielvartą netekus vyro. D.Zibolienės nuotr.
Prie Dirdų

Gyventi su artimiausiais žmonėmis prie savojo šeimos aukuro – kiekvieno svajonė. Jai išsipildžius, sunkiausia susitaikyti su netektimi, įveikti sielvartą… Tarptautinės šeimos dienos proga – ne apie pačią gražiausią likimo dovaną.

Vietoje puotos – malda bažnyčioje
Sutuoktinio netektis palieka labai gilų pėdsaką žmogaus gyvenime. „Niekada neįsivaizdavau, kokį begalinį sielvartą gali išgyventi moteris, netekusi vyro“, – neslėpdama skausmo pasakojo rokiškietė Elvyra Misiūnienė. Pernai lapkritį į šeimos namus dirstelėjo lemtis: staiga pablogėjus sveikatai mirė jos vyras Petras Misiūnas. Netrukus jam būtų sukakę septyniasdešimt metų –  šios dienos poniai Elvyrai ypač sunkios.   Jei ne ši netektis, dabar ji ruoštų didžiulę ir  iškilmingai džiugią jubiliejaus  puotą… Ją pakeis malda bažnyčioje ir draugų, giminaičių, bendradarbių  prisiminimų apie velionį vakaras namuose.
„Vyras blogai nesijautė, jau buvo visiškai atsigavęs po širdies kraujagyslių operacijos. Rodės, išsikapstėme iš ligos. Nors abu jau pensininkai, bet galėjome dar ilgai gyventi kartu“, – aimanavo našlė. Išsiskyrimas su sutuoktiniu iki šiol jai be galo sunkus. „Neklauskite, kaip gyvenu… Dabar aš tik egzistuoju. Niekada nebenusivilksiu gedulo juodo rūbo. Belaukiu, kada galėsiu atgulti šalia savo vyro“, – aimanavo našlė.

Visas straipsnis šeštadienio „Gimtajame…“

Dalia Zibolienė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie