Justina Kesiūnienė:
Justina Kesiūnienė: "Buvome skatinami po mokyklos studijuoti agronomiją".

Sausio 26-ąją – pandėlietės Justinos KESIŪNIENĖS jubiliejus. Ji prisipažįsta netikinti, jog skaičiuoja septyniasdešimtuosius metus. Gimtadienius ne itin mėgstanti moteris sakė šios sukakties nešvęsianti. 

Cukrinių runkelių vogti neteko

Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.) gimusi Justina save vadina meilės emigrante. Tai, kad ji – ne aukštaitė, tampa aišku, vos jai prabilus: moteris suvalkiuoja.

„Į Pandėlį mane atvedė meilė. Pirmiausia susipažinau su būsima anyta, o tik paskui – su vyru. Mudvi susitikom Kaune, sanatorijoje. O jos sūnus, būsimas mano vyras, lankydavo mamą. Taip tapau pandėliete…” – šypsosi pašnekovė.

Iki šiol J. Kesiūnienė pamena mamos pasakojimus apie karą, slapstymąsi apkasuose,  senelio darbus Vokietijoje. Justina tėtį pamatė būdama dvejų: „Iki tol tėčio nebuvau mačiusi. Kai šis grįžo – labai išsigandau ir pasislėpiau po lova šaukdama. Mūsų namuose už balkio, lubose, buvo prikaišiota tėčio nuotraukų, tad kai mama klausdavo, kur tėtis, aš rodydavau į lubas”, – juokiasi moteris. Šeima gyveno sunkiai: Justina prisimena, kaip tėčiui grįžus mama apsiverkė – ne iš džiaugsmo, o iš liūdesio, kad neturi ko paduoti valgyti.

Vėliau šeimos gyvenimas po truputį gerėjo. Tėvai dirbo kolūkyje, turėjo šiek tiek savos žemės daržovėms užsiauginti, keletą gyvulių. Palyginti su kitais, Justinos šeima gyveno neblogai, prireikus padėdavo ir kaimynams. „Augom dvi sesės, tad mūsų šeimai buvo lengviau nei toms, kurios augino aštuonis vaikus. Mūsų kaimynė gyveno labai vargingai. Kai papjaudavom avį, mama jai duodavo avienos lajaus, kad galėtų bent blynų išsikepti. O mes turėjom taukų”, – prisiminimais dalijasi pašnekovė. Dalį sviesto, kiaušinių pavykdavo parduoti, tad mergaitės galėdavo nusipirkti saldumynų – zefyrų ar sausainių su kukurūzais. Jų pavydėdavo visi vaikai…

Justina džiaugiasi palyginti sočia savo vaikyste, tačiau su užuojauta pasakoja apie kitų bendraamžių gyvenimą: „Alkani vaikai vogdavo cukrinius runkelius iš vežimo, vežusio juos į tuometinio Kapsuko (dabar – Marijampolė) fabriką. Tai buvo ilgas vežimas, pakinkytas dviem arkliais. Vežėjai, būdavo, apsimeta nematantys vagišių, kad tik šie spėtų paimti keletą burokų.”

 

Dabartinė mada – iš senų laikų

Aplink vaikystės kaimą, stebisi pašnekovė, buvo daug mokyklų. Nors praūžęs karas pražudė nemažai žmonių, tačiau kaimuose buvo daugybė vaikų, jaunimo, kuriems reikėjo mokytis. Justinos pradinė mokykla buvo netoli jos namų. Vaikai, prisimena moteris, į pamokas nešdavosi ne knygas (pokariu jų tiek nebuvo, kad visiems pakaktų), o maisto – kiaušinį, duonos, kai kas pieno buteliuką. Mokytoja gyveno pačioje mokykloje, pamokoms įpusėjus, ji išvirdavo mokiniams arbatos. J. Kesiūnienė šypsosi prisiminusi, kaip mokytojos mama iš „traukto” popieriaus siūdavo mergaitėms sijonus, o šios klasėje rengdavo vaidinimus…

„Į mokyklą mes eidavom avėdami medpadžius. Mano tėtė mokėjo juos išdrožti labai gražius. Kai pamatau kur batus mediniais padais, juokiuosi.  Galvoju, būtų dabar tėtė, visiems jų pridrožtų”, – juokiasi Justina ir pasakoja, kad jos tėtis dirbo traktorininku, statybininku. Tai buvo geriausiai apmokamos specialybės, tad šeima galėjo dukroms nupirkti batus. Bet…  „Būdavo, iš namų išeinam avėdamos batus, bet slapta pasiimam ir medpadžius. Batus paslepiam miškely, kur nors po egle, ir apsiaunam anuos. Jie taip gerai čiuožė… Grįždamos vėl persiaudavom.”

 

„Šitos atvažiavo”…

Justina, žaidusi krepšinį, propagavusi lengvąją atletiką, bėgiodavusi, buvo skatinama studijuoti tuometiniame Kūno kultūros institute. „Kai mes su sese nuvažiuodavom į rajonines varžybas, mūsų niekas nevadino vardais. Visi sakydavo: „Šitos atvažiavo.” Aš šokdavau į aukštį ir bėgdavau ilgas distancijas, o sesuo šokdavo į tolį ir bėgdavo trumpas distancijas. Prizinės vietos visada būdavo mūsų. Mano šuolio į aukštį rekordas išsilaikė penkerius metus. Nepaisant gerų rezultatų, stoti į institutą tėvai neleido”, – prisimena J. Kesiūnienė.

Mergina įstojo į Žemės ūkio akademiją, bet po dvejų metų mokslus metė. Tai buvo smūgis tėvams. „Bet ką jie padarys, grįžau tai grįžau”, – neslepia  J. Kesiūnienė. Tėvai atlyžo, kai susirgo pradinių klasių mokytoja, o Justina buvo pakviesta ją pavaduoti. Mokytojauti merginai patiko, tad artimiausią rudenį ji įstojo į tuometinį Kapsuko pedagoginį universitetą. Taip gabi sportininkė pradėjo pedagogės kelią, 12 metų dirbo Šunskų aštuonmetėje mokykloje.

 

„Būkit patriotai – būkit agronomai”

„Karui pasibaigus, prasidėjo kolektyvizacija. Atsimenu, tėtė su seneliu kolūkiečiais būti nenorėjo. Būdavo, ateina senelis ir klausia tėtės: „Na, Juozai, tai kada vesi Sartį?” Mano tėtė labai mylėjo gyvulius, jam buvo  sunku atiduoti arkliuką. Bet laikui atėjus buvo priverstas tą padaryti”, –  mena pašnekovė.

Iš pradžių kolūkiečiams buvo mokamas labai mažas atlyginimas. Žmonės už darbadienį tegaudavo truputį grūdų ir šiek tiek pinigėlių. Per metus sukauptą „atlyginimą” kolūkis jiems mokėdavo tik metų gale. Pašnekovė prisimena, jog vargingai gyvenanti kaimynė, eidama melžti kolūkio karves, vesdavosi ir tris savo mažamečius vaikus – pienuko atsigerti… Laikui bėgant tvarka kolūkiuose šiek tiek keitėsi: atsirado paskatinimų, premijų.

Kolūkiai neatėmė viso žmonių turto, tačiau jo paliko labai mažai. Anot pašnekovės, kolūkiečiai negalėjo laikyti gyvulių kiek užsigeidę. Tam, kad nekiltų pagunda sukčiauti, buvo griežtai kontroliuojamas pašaras. Į namus ateidavo brigadininkai ar zootechnikai ir tikrindavo, kiek šieno žmogus paruošęs, kiek ir kokių gyvulių laiko. Už nusižengimus buvo griežtai baudžiama – ne tik nubraukiami darbadieniai, bet ir uždaroma į kalėjimą. Nors kontrolė buvo labai griežta, tačiau žmonės, viskuo rizikuodami, slapčia augindavo daugiau nei leidžiama gyvulių. „Ir mano tėvai slapčia užaugino didžiulį jautį. Mes gyvenom sodyboj, o netoliese kažkada buvo kasamos durpės. Durpinės buvo užaugusios karklais, o duobės – pilnos vandens. Per vasarą tarp tų karklų tėvai slapta išganė jautį tam, kad galėtų parduoti”, – prisimena moteris. Šypsodamasi ji pasakoja ir apie tai, kad jos kaimynė laikė tik juodas karves ir tamsias vištas tam, kad niekas nematytų, kai karvės įeina į draudžiamą pievą ganytis ar vištos – į linų pasėlius palesti.

Tiek pradinukai, tiek vidurinės mokyklos moksleiviai turėjo dirbti kolūkyje – prasidėjus melioracijai reikėjo rauti kelmus, kvadratiniu-lizdiniu būdu sėti kukurūzus, tvarkyti šieną. Nuo mažens vaikai buvo skatinami būti kolūkiečiais. Pašnekovė pasakoja, kaip į jų mokyklą buvo atvykęs pats švietimo ministras: „Mes mokėmės 11-oje klasėje. Mokyklon atvažiavęs švietimo ministras pradėjo klausinėti, kuo mes būsim, kas kur stosim. Kai paklausė, kas mokysis agronomijos, niekas nekėlė rankos. Tai jį labai supykdė. Ministras ir sako mums: „Būkit patriotai, būkit agronomai.” Kai su bendraklasiu įstojome į Žemės ūkio akademiją,  vienas kitą nuolatos  pašiepdavom: „Tu tikras patriotas!” – kvatojo J. Kesiūnienė, prisiminusi savo gyvenimo detales.

Miglė KATINAUSKIENĖ

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: