Naujausias Rokiškio liaudies teatro spektaklis „Drakonas“, kurio premjerą matysite lapkričio 19 dieną 18 valandą, – pirmas naujojo Rokiškio liaudies teatro režisieriaus, Oskaro Koršunovo teatro aktoriaus Ryčio Saladžiaus darbas su Rokiškio teatro aktoriais. Kartu – jo rimtas režisūrinis debiutas. Teatrų festivalyje „Interrampa“ šį spektaklį matę rokiškėnai spėjo įvertinti: „Nauja, įdomu, modernu.“ Be to, kas retai būna, „Drakone“ vaidina visi Rokiškio liaudies teatro aktoriai.
Apie ką ?
„J. Švarco pjesė-pasaka „Drakonas“ – tai alegorija apie valdžios prigimtį. Iš kur atsiranda valdantieji? Kodėl žmonės leidžiasi valdomi? Kodėl mes bijome permainų? Kaip valdžios keičia viena kitą? Kodėl mums reikia drakonų? Ką sunkiau nugalėti – trigalvį drakoną ar drakoną savyje? Kas stipresnė – meilė ar baimė? Pjesėje meistriškai ir ironiškai žaidžiama įvairių tautų folklore populiariu pasakojimu apie didvyrį, kuris nužudo drakoną ir išgelbsti žmones iš vergijos. Tik, priešingai nei įprasta, J. Švarco pasakoje (o gal ir realiame gyvenime) niekas – nei eiliniai miestiečiai, nei valdininkai, netgi drakonui aukojama mergina – visai netrokšta išsigelbėti“, – rašoma spektaklio anotacijoje.
Prieš premjerą – „Gimtojo…“ pokalbis su Ryčiu SALADŽIUMI, Rokiškyje gimusiu ir augusiu, dabar Vilniuje gyvenančiu Rokiškio liaudies teatro režisieriumi. Ir apie teatrą, ir apie valdžią, ir apie O. Koršunovo įtaką…
– Kodėl studijavai aktorystę? Kokie daugiau ar mažiau žinomi Tavo sukurti vaidmenys?
– Matyt, kad į teatrą mane atvedė kiti žmonės ir atsitiktinumai. Mokykloje literatūros mokytojas Stepas Eitminavičus pakvietė į moksleivių teatro kolektyvą. Skaičiau Justino Marcinkevičiaus „Prometėjo“ ištrauką, pajutau žodžio skonį. Tačiau ne iškart pasirinkau aktoriaus profesiją. Tik pamatęs O. Koršunovo spektaklį „Ten būti čia“, buvau pakerėtas teatro magijos ir tais pačiais metais stojau į aktorinį. Tebevaidinu vaidmenis, sukurtus režisuojant O. Koršunovui. Tai Meistras spektaklyje „Meistras ir Margarita“, policininkas Medvedevas – „Dugne“, Kapulečių tarnas Pjetras – „Graudžioji Romeo ir Džiuletos istorija“ ir kt.
– Kodėl savo režisūriniam debiutui rinkaisi būtent J. Švarco „Drakoną“ – pjesę apie valdžią?
– Šią pjesę, iš pasiūlytų trijų, pasirinkome kartu su aktoriais. Visų pirma, čia vaidina visas Rokiškio liaudies teatro kolektyvas. Antra, labai tiko žanras – tai nelėkštos diskusijos, reikalaujančios aktualios šiuolaikinės temos, pateikiamos su gera humoro doze. Pjesėje ryškinamas dviveidiškumas, klasta. Čia keliama daugybė klausimų. Kas yra tie Lanselotai – teroristai ar donkichotai, riteriai, matantys priespaudą ir neteisybę?.. Pjesė apie tai, kad valdžia – toks būvis, kurio lengvai niekas nepalieka, nes ji suteikia dideles galias ir turtą. Tai – amžinos temos. Vadinasi, pjesė ir apie šiuos laikus. Kadangi tai rokiškėnų spektaklis, jame juntamos Rokiškio aktualijos. Visgi „Drakonas“ kalba ne tik apie vieno miesto, šalies, bet ir apie viso pasaulio valdžios santykį su savo šalies piliečiais ir iš jo kylančias problemas. Toks pat valdžios modelis gali būti ir eilinėje šeimoje. Kur yra trys, ten jau atsiranda valdžia. Valdžia, viešpatavimas niekada nesibaigia.
– Kuo Tave domina valdžios ir eilinių žmonių santykiai?
– Valdžia dažniausiai išsigimsta į totalitarinius režimus ar „valdomas demokratijas“. Tada, kai nesiekia dialogo, nediskutuoja su eiliniais piliečiais, o tik primeta valdymo modelį ar kokią sistemą, valdymo piramidę, gąsdinimus, bauginimus, didelius mokesčius, kainas ir mažus atlyginimus. Tokiu atveju gali išsigimti ir pati visuomenė: jei prisitaikys prie visko tylėdama, joje nebeliks kritiško proto. Dialogas būtinas.
– Kai kas į teatrą eina žiūrėti lengvų komedijų, ieško „popso“, kažko „lengvai virškinamo“. Tiksliau, gal net dauguma tokių, kurie, žiūrėdami į sceną, nori tik atsipalaiduoti. Ką tokie žiūrovai ras Tavo spektaklyje?
– Kaip minėjau, čia irgi yra humoro, komedinio žanro. Įvardijimas „pasaka“ savy irgi turi ironijos užtaiso. „Drakone“ veikia pasakiški personažai, tačiau jų pasakiškumas kyla iš mąstymo būdo, o ne vizualumo. Rokiškėnai – puikūs aktoriai: dinamiški, lankstūs ir aktyvūs. Mes visi kūrėme šį spektaklį ir įdėjome daug savęs, kad jis atsirastų. Tokio žiūrovo ir tikimės, tokio – laukiame. Nuo šiol „Drakono“ valdžia tampa žiūrovas. Ir tas valdžios pojūtis po spektaklio yra geros nuotaikos užtaisas.
– Ar esi patenkintas tuo, kaip Rokiško aktoriai sugebėjo atskleisti režisieriaus sumanymą? Ir apskritai ar sugebėjo, juk medžiaga – sudėtinga?
– Labai džiaugiuosi kiekvienu Rokiškio liaudies teatro aktoriumi ir apie kiekvieną iš jų galiu pasakyti daug gero. Tiesa, nebuvo lengva suvaldyti kūrybinį procesą. Bet mes vieni kitiems labai padėjome, kiekvienas prisidėjome tiek, kiek galėjome, vieni gamino dekoracijas, kiti – rekvizitą.
Mūsų „Drakonas“ dar visai jaunas: lapkričio 19-ąją vaidinsim vos trečią kartą. Ši diena, galima sakyti, yra pati pagrindinė premjeros diena. „Interrampa“ ir kelionė į Užpalius buvo tik apšilimas, pasitikrinimas, ar esame suprantami. Taigi spektaklis ir jame sukurti vaidmenys dar augs ir augs. Juk tai – gyvas organizmas.
– Ar Tavo režisūrai turi įtakos Oskaro Koršunovo mokykla? Jei taip, pabadyk trumpai nupasakoti, kokia ta įtaka?
– Be abejo, įtaka didžiulė, kadangi nesąmoningai aš mokiausi iš Oskaro. Ir iš aktorių reikalauju to, ko jis reikalaudavo iš manęs ar iš mano kolegų. Teatras man pirmiausia – dialogo forma. Tad aktorių kalbėjime prašau paprastumo, o ne deklamacijos. Kalbėti apie tai, ką mes visi suprantame, tik šiek tiek kitais žodžiais. Žodžiais autoriaus, kuris juos parašė. Turėti už žodžio didžiulę atramą, patirtį ir supratimą. Kitaip tariant, antrą planą. Ne iliustruoti, o patikėti aplinkybėmis, kurti atmosferą…
– Ką su Rokiškio liaudies teatru planuojate toliau?
– Po premjeros man bus labai įdomus tolimesnis šio spektaklio gyvavimas: kiek kartų mes galėsime parodyti jį Rokiškyje, kur gastroliuosime po Lietuvą, gal turėsime kelionių į užsienį. Kitais metais su rokiškėnais norėčiau pabandyti sukurti mažesnės apimties spektakliuką, kuriame vaidintų trys ar penki aktoriai.
– Ačiū už pokalbį.
Reda Milaknienė
