Rimantas Kapušinskas. Asmeninio archyvo nuotr.
Rimantas Kapušinskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Brangūs miškininkai ir visi Rokiškio krašto žmonės!  
Kažkas yra pasakęs, kad medžiai yra žemės troškimas pasiekti dangų. Bet gražus miškas, kaip ir geras žmogus, lengvai neužauga. Audros priverčia leisti gilesnes šaknis net ir tvirtybės simboliu laikomus ąžuolus. Gyvenimas kasdien įrodo, jog vienas atliktas darbas yra geriau už tūkstantį sumanymų, nes kas nebuvo pradėta šiandien, tas niekada nebus baigta rytoj.
Miškininko dienos ir Rokiškio jubiliejinio, 515-ojo, gimtadienio proga kolegoms miškininkams ir visiems rajono žmonėms linkiu stiprybės, kantrybės ir ištvermės kasdieniuose darbuose bei gerų, šviesių ir teisingų  minčių planuojant ateitį.
 Sakoma, jog gamta, kaip ir žmogus, negyvena nei praeitimi, nei ateitimi, nes mūsų ir gamtos būtis – amžina dabartis. Tegul ji būna kupina gėrio ir be nuosėdų širdyje.
Rimantas Kapušinskas

Miškininko dienos išvakarės – tinkama proga pasidairyti po ilgamečio miškininko, Rokiškio miškų urėdijos vadovo Rimanto KAPUŠINSKO gyvenimą. Jis – „Auksinio ąžuolo lapo“ medalio, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius, pelnęs daugybę padėkos ir garbės raštų už atsidavusį darbą miškininkystėje. Tačiau šių apdovanojimų ir veiklos įvertinimų urėdas nesureikšmina: sako, jog ilgametis miškininko darbas jam – ne auka, o didžiausia dovana. 

Į mokyklą – per miškus,
iš mokyklos – į miškus
R. Kapušinskas – miškininkas iš pašaukimo ir visa esybe atsidavęs pasirinktai tarnystei. Taip apie kolegą, vadovą sako buvę ir esantys jo bendradarbiai, pavaldiniai, kiti šalies urėdai, girininkai ir su mišku nesusiję, bet jį pažįstantys žmonės. Ir ką čia bepridursi: už urėdo nugaros – keturiasdešimt penkeri miškininkystės metai, o kitąmet bus dar vienas  prasmingos veiklos jubiliejus – dvidešimt metų, kaip jis vadovauja Rokiškio miškų urėdijai. Tokio pastovumo galėtų pavydėti bet kurios profesijos atstovas.
Miško grūdo, pasėto urėdo širdyje, reikia ieškoti grįžus į tolimą praeitį. Į tuos laikus, kai jis, gausios Kapušinskų šeimos pagrandukas, iš Kuprių kaimo (Utenos r.) kasdien septynis kilometrus brisdavo į mokyklą Jūžintuose: per miškus, pelkes, sniegą, lietų. Ir kasdien regėjo kitokią, nesikartojančią gamtą: stebėjo paukštį, medį, saulę, žolę. Ir taip nuo rudens iki vasaros, ir taip kasmet, tarsi užburtame rate…
„Visi vyresni miškininkai, su kuriais teko dirbti, man buvo autoritetai ir geriausi mokytojai. Tokio seno vilko, kuris vestų neteisingu keliu, tarnyboje nesutikau. Su visais jais galėčiau pasidalinti svarbiausiu miškininko apdovanojimu – „Auksinio ąžuolo lapo“ medaliu“, – urėdas netaupė šiltų žodžių buvusiems kolegoms. Ir dabartiniam kolektyvui, kuris per pastaruosius kelerius metus labai atjaunėjo, šio medalio daug duotų…

Profesinis krikštas ir… meilė
O prasidėjo viskas nuo mokyklos. Jei ne auklėtoja Aldona Makuškienė, pastebėjusi Rimanto smalsumą gamtai ir paskatinusi tapti miškininku, gal jis šiandien būtų architektas? Ši profesija būsimą miškininką labai viliojo. Dar ir dabar urėdo akis užkliūna ties išskirtinės architektūros statiniais. Tačiau jis auklėtojai be galo dėkingas už tai, kad ji davė teisingą kryptį –  į mišką.
Po mokyklos R. Kapušinskas kibo į miškininkystės studijas Aleksandro Stulginskio universitete (buvusioje Lietuvos žemės ūkio akademijoje). 1969 m. gavo  diplomą, o  netrukus vos „apsiplunksnavęs“ miškininkas gavo ir pirmą rimtą karjeros krikštą – buvo paskirtas Juodupės girininkijos girininku. Ši atsakinga tarnystė jauno specialisto gyvenimą nuspalvino ir šeimine laime: Juodupėje jis sutiko jauną medikę Zitą (dabartinę Rokiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktorę) ir sukūrė šeimą. 
Už nugaros – keli dešimtmečiai santuokos. Apie šeimą prakalbęs urėdas plačiai šypsosi: matyt, jųdviejų sielos buvo labai panašios, todėl viena kitą traukė ir likimas  į vieną vietą dirbti suvedė. Ne veltui sakoma, kad miškininko darbas labai panašus į mediko: mišką, kaip ir žmogų, reikia prižiūrėti, skiepyti, gydyti nuo kūdikystės iki senatvės, o jei smarkiai suserga – operuoti… Jokių skubos, neapgalvotų sprendimų miškininko darbe būti negali, nes sužalotas medis pražus… Kai tiek žmogaus ir medžio būties paralelių, medikės ir miškininko šeimoje santarvė beveik garantuota. „Anksčiau labai daug miškininkų kūrė šeimas su medikėmis. Vien Rokiškio urėdijoje tokių sąjungų buvo keletas. Matyt, iš tikrųjų šios profesijos kažkuo panašios“, – trumpam susimąstė urėdas, vardindamas Barisų, Šakūnų, Čypų ir kitas šeimas, kurių vyrai – miškininkai, o sutuoktinės – medikės.  
 
Į politiką
Kai 1995 m. gabus miškininkas R. Kapušinskas tapo Rokiškio miškų urėdu, jam teko paragauti ir politiko duonos. Tada, nepriklausomybės pradžioje, aktyvių žmonių širdyse buvo labai daug atviro patriotizmo: deklaruota pareiga dalyvauti valstybės kūrime, svajota ir tikėta, kad laisvę atgavusi tauta bus vieninga it kumštis. Rajono tarybos nariu išrinktas ir tarybos ūkio ir vietos veiklos komitetui vadovavęs R. Kapušinskas nenori prisiminti rajono buvusio politinio susiskaldymo, aršių batalijų ir vietos politikų padarytų klaidų. Jis aršiai buvo puolamas ir kritikuojamas dėl Nepriklausomybės aikštėje kertamų medžių. Ar buvę kritikai, matydami, kokia graži po rekonstrukcijos tapo aikštė, dabar barstosi galvas pelenais, nes buvo neteisūs? Urėdas sako, jog politika – tikrai ne jo sritis: keletą metų pabuvęs tose partijų audrose, daugiau politiko rūbo niekada nebesimatavo.
„Miškininkai ir miškas nemėgsta audrų. Per daug net tų, kurias gamta sukelia“, – apsisprendimą šalintis nuo politikos filosofiškai grindė R. Kapušinskas.

Kolektyvas – kaip stipriai
suspaustas kumštis
Miškininko tarnystę renkasi tik tie, kuriems miškas – gyvenimo būdas. Anot R. Kapušinsko, pralobti šioje srityje nepavykdavo nei anksčiau, nei dabar, nes miškininkų atlyginimai nė iš tolo neprilygsta kitų populiarių profesijų ar politikų algoms. „Kai tapau girininku, gaudavau 80 rublių, o miško kirtėjai ar vežėjai – nuo 205 iki 300 rublių. Todėl beveik visi bendraklasiai po 7 klasių išsilakstė: tapo vairuotojais, traktorininkais.  Panašus algų santykis, tik litais, yra ir dabar“, – dėstė urėdas, savo žodžiais patvirtinęs, kad miškininko profesiją renkasi tik šios srities fanatikai.
Gal todėl urėdijos kolektyvas  pastovus ir vieningas kaip rajone reta: miškininkų kaita vyksta tik dėl natūralių priežasčių.  Anot R. Kapušinsko, žmogaus gyvenime, kaip ir miške, kur atgyvenusį medį reikia pakeisti nauju. Ilgametę tarnybą palikusius senjorus miškininkus keičia jauni specialistai, kurie, urėdo teigimu, pasirinktą profesiją vertina labai rimtai, atsakingai ir, kaip jų pirmtakai, yra tikri miškininkystės fanatikai.
Apie tai, jog kažkada ir jam teks urėdijos vairą patikėti jaunesniam miškininkui, nekalbėjome, bet urėdas leido suprasti, kad tokiam pokyčiui pamažėl rengiasi: „perkrato“ įmonės dokumentaciją, pasiprašė audito specialistų, kad neliktų galimai pražiūrėtų kokių nors spragų.
 „Nežinau, koks esu vadovas. Bet tikrai nesu kirvis ar kieto kumščio šalininkas. Visus reikalus sprendžiame kolektyviškai. Jeigu kolegų siūlymai geresni, man nesunku pripažinti klydus“, – apie demokratiją urėdijos valdyme svarstė R. Kapušinskas. Anot jo, jeigu žmonės per tiek metų neišsilakstė, matyt, pasirinkta vadovavimo taktika yra teisinga.

Kuris namuose bosas?
Ar sudėtinga su miškininku fanatiku gyventi šeimoje? Urėdas sako, jog tikrai nelengva, nes nuo pavasario iki žiemos miškininko darbo valandos nenormuotos – jeigu skubus reikalas, net ir per šventas dienas tenka viską metus lėkti į mišką. Kapušinskų porai toks gyvenimo ritmas – įprastas, nes laisvas valandas skubus iškvietimas pavagia ne tik iš urėdo, bet ir iš jo žmonos medikės, kviečiamos pas ligonį.
Kai šeimoje du bosai, kuris jų yra šeimos galva? Urėdas sako, jog dvivaldystės namuose nėra: viską dirba drauge, visus keturis namo kampus abu laiko pagal galimybes. Zita – meniškos sielos, kuria poeziją, o sutuoktinio širdyje gyvena miškas, kupinas ne tik rūpesčių, bet ir romantikos.

Miškas – ne gripas, nepaskiepysi…
Pagal seną ir gerai žinomą posakį, kiekvienas vyras privalo pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų. R. Kapušinskas šypsosi: jis galėtų atstoti bent kelis vyrus, nes medžių pasodino galybę, pastatė namus ir su žmona Zita užaugino du sūnus:  vyresnysis Gediminas baigė Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, Vilniuje dirba veido ir žandikaulių chirurgu, jaunylis Vidas –  Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerinės informatikos ir ekonomikos specialistas, gyvena ir dirba Vilniuje. Abu jau sukūrę šeimas, augina penkias atžalas. Nė vienas sūnų tėvo pėdomis nepasekė, nors nuo mažens gyveno mišku. „Miškininkystės profesijos taip paprastai neįskiepysi. Tai daug sudėtingiau už gripo ar kitos ligos vakciną“, – šmaikštavo urėdas. 
Tačiau medžio paslaptis žino ir miško tikrai nesibodi: sūnų šeimos drauge su seneliais yra dažni miško svečiai ne tik grybavimo sezonu.

Apie augančius žalius paminklus
Tarp miškininkų – nemažai talentų: vieni eiliuoja, rašo prisiminimus, miškininkystės įžvalgas apipina meniška išraiška, fotografuoja, piešia, drožia. „Tokių talentų neturiu. Kažkada esu dalyvavęs miškininkų meno kolektyve, buvome net televizijoje, dalyvavome tradicinėje kapelų   šventėje „Grok, Jurgeli“. Dabar nebedainuoju, bent jau viešai“, – iš savo meninės veiklos juokėsi ilgametis rajono urėdijos vadovas.
Anot jo, miškininkams nereikia jokių paminklų, nes geriausias paminklas – jų pasodinti ir išpuoselėti miškai. O Rokiškio miškininkai (čia vėlgi urėdo didelis nuopelnas) dar ir dideli savo krašto patriotai: sodina vardinius miškus, dedikuotus svarbiausiems Lietuvos įvykiams: 2003 m. Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą proga – Europos miškas (Alsetos k.), 2009 m. – Lietuvos tūkstantmečio garbei (Kulių k.).
Anot R. Kapušinsko, parodyti meilę savo kraštui, suburti žmones šventam reikalui reikia labai nedaug – tik geros idėjos ir žmonėms priimtino jos pateikimo. O tada idėja virsta ilgamete tradicija: kviečia visuomenę atsigręžti į mišką, padeda geriau suprasti miškininkų darbą ir problemas, atskleidžia žmogaus ir medžio būties bendrumą. Viena tokių urėdijos ir visuomenės bendrysčių – miško sodinimo talkos. „Sode vaismedžius moka kiekvienas pasodinti, o į talką atėjęs žmogus prašo parodyti, kaip elgtis su sodinuku. Talkininkų miškai, per daugiau nei dešimt metų įveisti skirtingose rajono vietose, prigijo ir auga tiesiog stebuklingai. Taip būna tik tada, kai medį sodini su meile“, – džiaugėsi urėdas ir pridūrė, jog į dangų besistiebiantys bendrų talkų rezultatai – pats svarbiausias miškininkų veiklos įamžinimas.  

Į miškininkų šventę

Šiandien mūsų urėdijos miškininkai dalyvauja sostinės „Litexpo“ rūmuose vykstančiame tradiciniame Miškininko dienos renginyje.
Šventės metu už nuoširdų darbą bus apdovanoti Sėlynės girininkijos eigulys Antanas Šliakas ir urėdijos darbuotojas Algirdas Bronius Stuglys.
GR inform.

Aldona Minkevičienė

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie