Rokiškio krašto garbės pilietis, kraštotyrininkas, ilgametis Vilniaus universiteto (VU) kraštotyrininkų sambūrio „Ramuva“ vadovas, ekspedicijų po Lietuvą organizatorius, aktyvus lietuvių etninės kultūros puoselėtojas Venantas MAČIEKUS puoselėja viltį monografijų seriją papildyti knygomis apie Kamajus, Pandėlį, Jūžintus, Ragelius, Panemunį.
Su melioratoriais –
po gimtąjį kraštą
Nedideliame Močiekų kaime užaugęs ekonomistas, kraštotyrininkas V. Mačiekus sako nuo paauglystės domėjęsis gimtojo krašto praeitimi. Baigęs dešimtąją klasę, įsidarbino melioracijos įmonėje. Važinėdamas po rajoną, jis ne tik valė griovius, kasė kanalus, bet ir domėjosi vietovių istorija, papročiais. Po darbo dviračiu lėkė į Lukštus, Panemunėlį, Nevierius, Kamajus. Nuvykdavo ir į kaimyninės Latvijos Neretų miestelį: jo tėvas ten veždavo parduoti bulves, o sūnui rūpėjo žmonių gyvenimas.
Pradėjęs dėstyti VU, kraštietis stebėjo kraštotyrininkų sambūrio „Ramuva“ kūrimąsi, susipažino su profesoriumi Česlovu Kudaba. Pastarasis ir pasiūlė jaunam universiteto darbuotojui 1969 m. Ekonomikos fakultete burti žmones į kraštotyros būrelį. Į pirmąjį susirinkimą atėjo trylika studentų. Vadovas jiems žadėjo rengti ekspedicijas po įvairius Lietuvos etnografinius kraštus, rinkti tautosaką, papročius, užrašinėti prisiminimus, tarmes. 1971 m. kartu su VU ekonomistais įsiliejo antrąją „Ramuvos“ ekspediciją po Tverečių (Ignalinos r.), kuriai vadovavo dabar žinomas filosofas Arvydas Šliogeris. Kitais metais „Ramuvos“ vadovas Jonas Trinkūnas, įtardamas, kad jį seka KGB, ir baimindamasis, jog saugumiečiai gali uždrausti organizacijos veiklą, pasiūlė V. Mačiekui vadovauti kraštotyrininkų vasaros ekspedicijai Sariuose (Švenčionių r.), o po sėkmingos ekspedicijos – stoti prie „Ramuvos“ sambūrio vairo.
Ekspedicijų geografija labai plati
Kraštotyrininkai kasmet surengdavo po ekspediciją: jie rinko medžiagą Luokėje (Telšių r.), Joniškėlyje (Pasvalio r.), Žagarėje (Joniškio r.), Kvėdarnoje (Šilalės r.), Tauragnuose (Utenos r.), Upninkuose (Jonavos r.), Panemunėlyje, Obeliuose, Kriaunose (Rokiškio r.), Paežeriuose (Vilkaviškio r.), Pašvitinyje (Pakruojo r.), Lauksargiuose (Tauragės r.), Seirijuose (Lazdijų r.), Mielagėnuose (Ignalinos r.), Ylakiuose (Skuodo r.), Sintautuose (Šakių r.), Papilyje (Biržų r.), Giedraičiuose (Molėtų r.), Gražiškiuose (Vilkaviškio r.), Plateliuose (Plungės r.), Kapčiamiestyje (Lazdijų r.), Viešintose (Anykščių r.), Lomiuose (Tauragės r.), Kriūkuose (Šakių r.).
Ekspedicijų organizatoriaus V. Mačiekaus žodžiais, keičiantis ekonominėms sąlygoms, atsivėrus vartams į Europą, studentai vasarą važiuodavo į užsienį braškių skinti, tad ekspedicijų dalyvių gretos mažėjo, o 1996 m. jos iš viso nepavyko suburti. 1997 m. buvo surengta paskutinė ramuviečių ekspedicija po Žiobiškio apylinkes.
Ekspedicijose surinkta medžiaga atgulė rankraščiuose, buvo prieinama tik siauram mokslininkų ratui. Dalyviai svajojo išleisti nors nedideles knygas, brošiūras. Sprendimą pasiūlė dviejose universitetinėse ekspedicijose dalyvavęs fizikas Petras Jonušas. Baigęs mokslus, jis pradėjo verslą, o užsidirbęs pinigų, įsteigė specializuotą „Versmės“ leidyklą, 1996 m. išleido pirmąją knygą „Sintautai. Žvirgždaičiai“. Taip gimė „Lietuvos valsčių“ serija.
Norėtų būti principingesnis
Pradėjus sudarinėti monografijas, buvo organizuojamos pakartotinės ekspedicijos į tas pačias vietoves, tik jose dalyvavo jau ne studentai, o universitetų mokslo darbuotojai. „Po keliolikos metų grįžimas į ankstesnes ekspedicijų vietas buvo labai naudingas. Užrašėme daug įdomių, skausmingų istorijų apie tremtinius, politinius kalinius, partizaninį judėjimą. Šios temos daugelį metų buvo tabu, kalbėjimas apie tai grėsė „Ramuvos“ veiklos uždraudimu“, – sakė kraštotyrininkas V. Mačiekus, vadovavęs trylikai „Versmės“ ekspedicijų.
Anot kraštiečio, surengti ekspedicijas būdavo gana sunku. Reikėjo rasti darbščių, kantrių žmonių, kurie norėtų ir gebėtų rinkti informaciją, ją apdoroti, tinkamai parengti spaudai. Jam teko bendrauti su daugybe entuziastų, kurie mokėjo ištraukti iš pašnekovų įdomią informaciją, per dieną pėsčiomis įveikdavo po 10-15 km, nešini sunkiais magnetofonais, įrašinėjančiais tautosaką, atsiminimus. „Jei kas atsuktų laiko ratą atgal, ekspedicijas organizuočiau, tačiau elgčiausi protingiau. Būdavo, pažįstami paprašo į ekspedicijas priimti žmones, kurie ne ką naudingo nuveikdavo. Nedrįsdavau atsakyti, nors dėl to turėdavau problemų: ekspedicijų dalyviai nesutvarkydavo medžiagos, žadėdavo tai padaryti vėliau, o kartais pažado ir neištesėdavo. Man reikėjo būti principingesniam…“ – kraštotyrinio darbo subtilybes atskleidė ilgametis ekspedicijų organizatorius.
Užrašytas žodis
išlieka amžiams
„Versmės“ leidykla išleido 27 „Lietuvos valsčių“ monografijas. Jos vertinamos įvairiai: kritikai mano, jog kai kurios per storos, dalis straipsnių mažiau vertingi. „Nors monografijas kritikuoja, tačiau jas skaito ir savo darbuose cituoja. Vadinasi, tokie leidiniai labai reikalingi. Juk užrašytas žodis lieka amžiams“, – įsitikinęs V. Mačiekus. Jis prisiminė Lietuvos etnografą Petrą Diržį (1886-1970), geriau žinomą sceniniu vardu Pupų Dėdė. Jis Akiro slapyvardžiu išleido aštuonias serijos „Lietuvos miestai ir miesteliai“ istorines apybraižas ir monografijas. Vienas Vytauto Didžiojo universiteto istorikas aktyviai kovojo prieš šių knygų leidybą, manydamas, kad aukštojo mokslo nebaigęs žmogus negali imtis tokio darbo, o dabar šios knygos yra aukso vertės, nes dauguma jose aprašytų žmonių jau iškeliavę amžinybėn.
„Lietuvos valsčių“ serijoje yra knygų ir apie mūsų rajoną. 1998 m. pirmieji monografija „Obeliai“ džiaugėsi obeliečiai. Po vienuolikos metų, sukaupus daug naujos informacijos, ji papildyta ir išleista monografija „Obeliai. Kriaunos“. 2000 m. skaitytojams pristatyta knyga „Žiobiškis“, 2011 m. – „Panemunėlis“ (2 dalys), 2012 m. – „Juodupė. Onuškis“ (2 dalys). Šiuo metu V. Mačiekus rengia monografiją apie Kamajus, o kraštietis, garbės pilietis Albinas Jasiūnas – Pandėlį.
Veikla žmonėms reikalinga
Anot kraštotyrininko, dauguma Kamajų monografijos straipsnių jau parašyta, suredaguota, iki vasaros pradžios planuojama sumaketuoti, o 2015 m. pabaigoje išleisti. Viską įmanoma atlikti kur kas greičiau, tačiau leidėjams trūksta pinigų. „Versmės“ leidykla jau organizavo ekspedicijas po Jūžintus ir Ragelius, mažiau tyrinėtas buvęs Panemunio valsčius. „Kryptingai, nedideliais žingsniais judame į priekį. Monografijų leidyba nėra pelninga, ji sėkmingai sugeba sumažinti šeimos santaupas“, – juokauja V. Mačiekus. Jo kraštotyrinei veiklai pritaria žmona Margarita. Ji lituanistė, padeda redaguoti monografijas, peržiūri informaciją, vertina, pataria, kurių publikacijų galima atsisakyti.
Krašto garbės pilietis džiaugiasi, kad jo ir bendraminčių darbas reikalingas kraštiečiams. Keliaujant po Panemunėlį, sugedo ekspedicijos dalyvės prof. Laimos Grumadienės automobilis. Nuvažiavus į servisą, meistrai mašiną suremontavo, tačiau, sužinoję, kad L. Grumadienė dalyvauja ekspedicijoje, pinigų neėmė. „Šis faktas labai maloniai nustebino. Supratome, kad mes esame žinomi ir vertinami“, – tarstelėjo V. Mačiekus.
Venanto Mačiekaus svarbiausi gyvenimo faktai
- Gimė 1937 m. gegužės 13 d. Močiekų kaime.
- Mokėsi Žiobiškio pradžios mokykloje, 1955 m. baigė Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją.
- Po mokyklos baigimo trejus metus dirbo Žiobiškio kolūkyje, nepilnus metus – Žiobiškio apylinkės pirmininku.
- 1964 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. 1962-1968 m. dirbo „Sigmos“ susivienijime.
- 1968-2012 m. dėstė Vilniaus universiteto Ekonomikos, Matematikos ir Informatikos fakultetuose.
- 1995-1998 m. Lietuvos taupomojo banko, 1998-2001 m. Lietuvos žemės ūkio banko ekspertas.
- 1972-1997 m. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų sambūrio „Ramuva“ vadovas, surengęs 25 kompleksines kraštotyros ekspedicijas.
- „Versmės“ leidyklos monografijų „Lietuvos valsčiai“ serijos pradininkas ir sudarytojas.
- 1997 m. už nuopelnus Lietuvos etninei kultūrai suteikta Jono Basanavičiaus vardo premija.
- 2013 m. įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
***
„Šeimos ištakos turi įtakos jų palikuonių likimui“, – įsitikinęs V. Mačiekus, surinkęs ir „Gimtajam Rokiškiui“ pateikęs savo giminės istoriją.
Kazliškio dvaro baudžiauninkai
Sėlos dykra buvo pradėta apgyvendinti XV a., o 1515 m. Smolensko bajoras Alekna Krivičius gauna žemės palei Nemunėlį nuo Alsetos ežero iki Moškėnų piliakalnio, kuriose jis su palikuoniais įkuria Kavoliškio ir Tūrdvario dvarus. 1527 m. jau minimas Šetekšnos dvaras prie Šetekšnos upės. XVI a. prie Nemunėlio kuriasi Kazliškio ir Kazliškėlio dvarai.
Mano protėviai Mačiekai buvo už 6 km įsikūrusio Kazliškio dvaro baudžiauninkai. Nežinau, gal nereikėjo visada keliauti tuos kilometrus lažo atlikti, nes pakeliui į dvarą, už 2 km nuo Močiekų kaimo, buvo įsikūręs Kazliškio dvarui priklausantis Pailgių palivarkas. Kazliškio dvaro valdos buvo Mačiekų giminės tėvonija, nes iki baudžiavos panaikinimo visos Mačiekų giminės šeimos gyveno Kazliškio dvarui priklausiusiuose kaimuose ir užusieniuose.
„Lietuvių pavardžių žodynas“ nurodo 11 Mačiekų pavardžių uteniškių tarmės plote ir 7 Močiekų pavardes kupiškėnų tarmės plote. Žinomos dvi pagrindinės giminės šakos: Mačiekų kaimo (dabar Rokiškio kaimiškoji seniūnija) ir prie Kazliškio esančio nedidelio Pagojų kaimo. Neabejotina, kad abi šakos yra kilusios iš vieno protėvio.
Atsekė šešis protėvius
Iš Pagojų Mačiekų, vėliau gyvenusių Kazliškyje ir kitur, išaugo dvi Lietuvoje žinomos asmenybės: Vytautas Močiekus, ilgametis Lietuvos statybos ministerijos Mechanizacijos tresto valdytojas tarybiniais metais ir Janina Akstinavičienė (Močiekutė) (1954-2004) – Veprių (Ukmergės r.) apylinkės pirmininkė, Ukmergės savivaldybės tarybos narė ir Ukmergės merė (2000-2004 m.).
Daugiausia informacijos turiu apie savo tiesioginius protėvius – Močiekų kaimo Mačiekus. Pavyko atsekti net šešis protėvius vyriškąja linija. Kalbininkai mano, kad pavardė Mačiekus (Močiekus) kilusi iš krikšto vardo Matas, Motiejus suslavintos formos. Iš pradžių pavardė turėjo gražią senovinę priesagą –ūna (Maceikūnas), apie kurią yra rašęs kalbininkas K. Būga ir kuri dėl nežinomų priežasčių iš pavardės XIX a. pr. išnyko. Galima drąsiai teigti, kad Mačiekų (Maceikūnų) giminė Žiobiškio apylinkėse gyvena jau 315 metų, nes pirmąsyk Maceikūno iš Vikonių kaimo pavardė paminėta 1699 m. Panemunio bažnyčios metrikų knygoje.
Ne savo noru gyveno Kaukaze
Apie atskirus Mačiekų giminės atstovus ką nors daugiau pasakyti galiu tik pradedant XIX a. pabaiga. Pirmasis iš Mačiekų giminės, ne savo noru pamatęs net Kaukazą, buvo senelis Feliksas. Paimtas į caro kariuomenę, 1892-1897 metais tarnavo inžinieriniuose daliniuose, Užkaukazėje tiesė geležinkelį, kur išmoko dirbti su geodeziniais prietaisais. Grįžęs iš kariuomenės, atsiskyrė nuo vyriausio brolio Juozapo šeimos, pasistatė namus ir pradėjo savarankiškai ūkininkauti 12,5 ha ūkelyje. Jo tikslas buvo ūkį padidinti iki 30 ha. Kad sukauptų pinigų žemei pirkti, ėmėsi amatų: pardavimui gamino vežėčias ir važius, kuriuos, pasimokęs kalvystės pas giminaitį Uvainių kaime, pats ir apkaustydavo. Iš senelio amatų išmoko ir tėvelis. Netrukus pasitaikė gera proga: Šakalių palivarko savininkas Osvaldas Rutkauskas, kuriam gydymuisi nuo plaučių tuberkuliozės reikėjo pinigų, skubiai norėjo parduoti šalia Mačiekų kaimo žemės buvusius miško kirtimus. Senelis, santaupas papildęs skolintais iš pusseserės vyro Matulio pinigais, iš karto nupirko 16 ha, už vieną ha sumokėjęs po 400 Lt, ir ūkį padidino beveik iki 30 ha. Gimines ir kaimynus ištiko šokas. Kirtimų pavertimas ariama žeme užgriuvo tėvelio pečius. Jis iki kolūkių išplėšė apie 10 ha, o likusius 6 ha įveikė melioracija. Vokiečių laikais senelio kurtą ūkį tėvelis pasidalijo su broliu mokytoju Povilu ir tokiu būdu tikriausiai išvengė trėmimų.
Protėvių biblioteka paskatino domėtis knygomis
Senelio Felikso šeimoje užaugo 2 sūnūs ir 5 dukterys. Į mokslus išėjo tik sūnus Povilas (1904-1978): po Pirmojo pasaulinio karo baigęs dvimečius mokytojų kursus iki vokiečių okupacijos duoną pelnė mokytojaudamas Mažeikių r., vėliau Vaidlėnų, Mitragalio, Martiniškėnų ir Žiobiškio pradžios mokyklose. Kurį laiką vadovavo priaugančiai Žiobiškio septynmetei mokyklai, iki pensijos 1964 m. buvo bene vienintelis šioje mokykloje rusų kalbos mokytojas. Dėdė Povilas buvo ramaus būdo, turėjo subtilų humoro jausmą, mokėjo groti smuiku.
Mano senelė Veronika Misiūnaitė (1876-1946) į Mačiekus atitekėjo iš Panemunėlio parapijos Martiniškėnų kaimo. Senelės brolis Augustas Misiūnas buvo sukaupęs nemažą bibliotekėlę iš spaudos draudimo metais ir vėliau išleistų knygų. Po jo mirties apie 1930 m. visos ar dalis knygų buvo atvežtos į Mačiekus. Vaikystėje skaičiau J. Kraševskio „Vitolio raudą“, varčiau įrištus „Šaltinio“ komplektus, o S. Zanavyko slapyvardžiu 1891 m. išleistą Maironio Lietuvos istoriją „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ tebesaugome šeimos bibliotekoje. Ši bibliotekėlė buvo pirmas postūmis domėtis knygomis, jas skaityti.
Pirmoji giminėje įgijo
aukštąjį mokslą
Senelio vyriausiojo brolio Juozapo vyriausias sūnus Kazimieras iki Pirmojo pasaulinio karo vargonininkavo. Kaip raštingas kareivis Pirmąjį pasaulinį karą praleido saugiai štabe. Po karo, Kazliškyje bolševikams sukūrus savo valdžią, revoliucinio komiteto pirmininkas žiobiškėnas iš Graužių kaimo Petras Kirstukas, dėl vešlios ševeliūros pravardžiuojamas Kudliumi, Kazimierą pasikvietė sekretoriauti. Įdomi detalė: P. Kirstuką į bolševikų partiją Sankt Peterburge rekomendavo M. Kalininas, vėliau žymus SSRS valstybės veikėjas.
Lietuvos kariuomenei išstūmus bolševikus iš Rokiškio apylinkių, P. Kirstukas pabėgo į Latviją, o Kazimieras, užtartas kunigų, baudžiamas nebuvo ir pradėjo dirbti besikuriančioje Rokiškio apskrities žemės tvarkymo įstaigoje. Vėliau persikėlė gyventi ir dirbti į Panevėžį, kur su žmona, Gasiūnaite iš Pagojų, gyveno iki mirties. Užaugino dukterį Tamarą, kuri pirmoji iš Močiekų kaimo Mačiekų giminės įgijo aukštąjį mokslą – tapo diplomuota teisininke. Sūnus Anzelmas, baigęs Kauno politechnikos institutą, iki mirties dirbo statybose. Jo sūnus Arūnas Mačiekus dirba gydytoju Panevėžyje, yra garsus angiochirurgas.
Pavardė kildinama nuo avilių
Paauglystėje man svarbesnė buvo ne Mačiekų, o mamos Joanos Kuzavinių giminė. Praeityje vieninteliai keturių sodybų Veselavos kaimelio, įsikūrusio dešiniajame Nemunėlio krante, gyventojai. Dabar Veselavos kaime likusios 3 sodybos be Kuzavinių, kaip ir Močiekų kaimas – be Mačiekų. XIX a. pradžioje Veselavoje gyveno viena ar dvi Gasiūnų šeimos, kurios laikė daug bičių šeimų į liepas įkeltuose, iš medžio stuobrio išskobtuose aviliuose, vadinamuose kuzavais. Kad atskirtų Veselavos Gasiūnus nuo kituose kaimuose gyvenusių Gasiūnų, pirmuosius vadindavo kuzaviniais. Taip pravardė pakeitė pavardę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kuzavinių pavardę Lietuvoje turėjo 10 šeimų.
Mamos Kuzavinių šeimą aukščiau vidutinio valstietiško lygio buvo pakylėjusi giminystė su kunigu Pranciškumi Viksva (1832-1908), ilgamečiu Žiobiškio ir Pandėlio klebonu. P. Viksva savo sesers dukterį Oną, mano senelę, ir supiršo su Viktoru Kuzaviniu, ambicingu dviejų valakų savininku ir davė didelę 400 caro rublių pasogą.
Ištremti į Altajų
Per Viksvas mano mamos tėvai giminiavosi su Butėniškio (Juodupės sen.) Deksniais. Mirus pirmajai žmonai, jau senyvo amžiaus kunigo P. Viksvos tėvas vedė antrąsyk ir sugyveno dukterį Venceslavą. Ji ištekėjo už stambaus ūkininko Stanislavo Deksnio. Vienas jų sūnų Antanas (1906-1999) išėjo į kunigus, 1969 m. buvo įšventintas į vyskupus ir rūpinosi Vakarų Europoje gyvenančių lietuvių sielovada.
Baigęs germanistikos studijas Kaune, mamos brolis Adolfas Kuzavinis su žmona Emilija Zaukaite mokytojavo. 1941 m. birželio mėn. Adolfas ir Emilija Kuzaviniai su 7 metų sūnumi Sidaugu ir 5 metų dukra Edita iš Joniškio buvo ištremti į Altajaus kraštą. Apie dėdienę Emiliją Kuzavinienę (Zaukaitę) būtina pasakyti, kad jos motina Elena Zaukienė ir ji pati yra žinomos liaudies dainininkės ir tautosakos pateikėjos. Įrašyti į laikmenas, jų pateikti tautosakos kūriniai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyve.
Gaudamas gerą mokytojo algą dėdė Adolfas negailėjo pinigų knygoms. Ištrėmus į Sibirą, jo didelė biblioteka liko nuomojamame bute Joniškyje. Po karo mamos sesuo Valė biblioteką pervežė į Veselavą. Siekiant apsaugoti nors dalį bibliotekos nuo sunaikinimo, ji buvo padalinta į dvi dalis: vertingesnė pervežta į Mačiekus ir paslėpta ant tvarto lubų. Begaudydami iš Sibiro pabėgusią dėdės šeimą stribai rado Veselavoje likusias knygas ir Panemunyje sudegino, išskyrus vieną – J. Stalino „VKP(b) istorijos trumpąjį kursą“, kuris, dėdės manymu, turėjo atlikti perkūnsargio vaidmenį. Bibliotekos dalis ant tvarto lubų išliko. Drėgmės kiek apgadintos knygos sulaukė iš Sibiro su šeima 1964 m. grįžusio dėdės. Atostogaujant namuose, Mačiekuose, ši didžiulė knygų dėžė buvo pagrindinis mano dvasios penas, o svetimiems ji buvo tabu.
Jaunystė imli – ką sužinai, kas krinta į atmintį, tas išlieka visam gyvenimui. Didelį įspūdį man yra padaręs dėdės Adolfo darbas verčiant iš vokiečių kalbos istorinį romaną apie ostgotus. 1948 m. gyvendamas pas mus, jis kasdien į storą sąsiuvinį rašydavo lietuvišką tekstą. Žodynu beveik nesinaudojo, nes, matyt, gerai mokėjo vokiškai. 2000 m. žurnale „Metai“ yra paskelbta dėdės versto Gėtės „Fausto“ ištrauka.
Parengė Dalia ZIBOLIENĖ
