Spaudos
Spaudos

Rokiškio krašto muziejus turi unikalią autentišką vertybę – grafų Pšezdzieckių įrengtą dvaro valgomąjį. Šis kambarys ypatingas tuo, kad jo interjeras sukurtas secesijos stiliumi, kuris Lietuvoje itin retas.

Stiliaus ikona
Rokiškio dvaro valgomojo interjeras yra išskirtinis Lietuvoje dėl retos mūsų šaliai stilistikos ir vadinamas ryškiausiu šio stiliaus liudytoju. Secesijos estetika pasižymintis, Zakopanės (Lenkija) stiliaus dvasia sukurtas Rokiškio grafų valgomojo interjeras dabar vadinamas didele vertybe, nes šis stilius mūsų šalies dvaruose ar kituose istoriniuose pastatuose sutinkamas itin retai.
Kuo gi pasižymi ši architektūrinė kryptis? Menotyrininkai teigia, kad secesijos architektūra lyg bandymas išlaisvinti architektūros formas iš senų istorizmo epochų stilių gyvavo 1895–1914 m., daugiausia sukurta iki 1905 m. Šio stiliaus architektūros estetika  pasižymi abstrakčiomis formomis ir turtingais ornamentais. Jie apima net ir tokias pastatų detales kaip rankenos, turėklai, laiptai. Šis stilius, pasižymintis lankstumu, dinamika ir žaismingumu, buvo ne tik labai estetiškas, bet ir praktiškas.

Persipynė su liaudiškuoju romantizmu
Secesijos architektūros kryptį Lietuvoje ir Rokiškio valgomojo stilių gvildenusi Miglė Morkūnaitė  („Rokiškio dvaro valgomojo interjeras: secesijos estetika Zakopanės stiliaus dvasia“, – Bernardinai, 2013 m.) pastebėjo, kad  šalyje yra nemažai kultūros paveldo objektų, tačiau daugumoje jų neišliko autentiškų secesinės architektūros vidaus interjerų arba liko tik jų fragmentai. Todėl Rokiškio dvaro valgomasis yra tarsi gyvas secesijos stiliaus liudininkas mūsų krašte.
Menotyrininkai įžvelgia, jog valgomojo secesijos stilius persipynęs su liaudiškuoju romantizmu. Jame yra labai daug tradicinės statybos medžiagos – medžio. Ir ne bet kokio, o ąžuolo. Jo lentelės sukomponuotos eglute – senajai liaudies medinei architektūrai būdingu raštu.
Menotyrininkai liaudiškam romantizmui priskiria ir techniką, kuria atlikta valgomojo medinė puošyba. Tai – tradicinių ornamentų ir raštų sudėliojimas, raižymas bei drožinėjimas. Valgomasis išskirtinis dar ir tuo, kad jame gausu medžio raižinių ir drožybos dekoro. Vyrauja simetriškai sukomponuoti augalų motyvai bei geometrinės figūros (trikampiai, pusmėnuliai, apskritimai ir rombai).
Valgomojo erdvėje palei visą sieną įkomponuota masyvi, drožinėtais raštais bei metaline apdaila puošta medinė indauja. Pasak Krašto muziejaus direktorės Nijolės Šniokienės, ji gerai išsilaikė karo ir pokario metais. Beje, medis, paaiškėjo, buvo atsparesnis laikui nei metalas, kurio kompozicijos stiprokai apsilaupė.
Dėl gausių drožybos ir metalinių elementų bei masyvių gabaritų indauja yra labai puošni ir prabangi. Pagal jos ornamentiką spėjama, kad prie jos kūrimo galėjo būti prisidėjęs architektas  Stanislovas Vaitkevičius, ištikimas  Zakopanės secesijos stiliui.

Restauracija – vedybų proga

Direktorė N.Šniokienė sakė, jog dvaro rekonstrukcija pradėta grafo Jono Pšezdzieckio vedybų su kunigaikštyte Hermancija Sapiegaite proga. Darbams atlikti 1905 m. buvo pakviesti lenkų architektai Karolis Jankovskis ir Pranciškus Lilpopas, kurie, kaip manoma, rekonstravo bei įrengė ir dvaro valgomąjį. Po rekonstrukcijos rūmai labai pasikeitė ne tik išorėje, bet ir viduje.

Unikalumas ir autentika 
Valgomasis reikšmingas ne tik dėl išlikusio reto secesijos stiliaus. Praėjus šimtmečiui nuo šio kambario įrengimo stebėtinai gerai išsilaikė ne tik jo sienos, bet ir interjero autentiškos detalės. Taigi, anot N.Šniokienės, valgomojo unikalumas – neabejotinas. „Lietuvoje nėra kitų dvarų, kuriuose būtų toks kambarys: lubos, sienos – ąžuolo, puošyba bei įspūdingi baldai – medžio“, – pasakojo muziejininkė. Kas jį projektavo ir kas atliko darbus bei iš kur architektai atsigabeno ąžuolą, rašytiniuose šaltiniuose žinių nėra.
Beje, šis dvaro kambarys – vienintelis išlikęs visiškai autentiškas. Jis pirmasis iš dvaro patalpų buvo restauruotas (baigti darbai 1984 m.) ir nuo to laiko saugomas kaip akies vyzdys: lankytojams griežtai draudžiama sėsti ant kėdžių, dėti daiktus ant stalo, liesti eksponatus.
O iki restauracijos situacija buvo visai kitokia. Dvare daug metų buvo įsikūrusios valstybinės įstaigos, tarp jų – ir kultūros namai. Taigi nuo 1952 m., pasak direktorės, vertingas grafų valgomasis buvo paverstas kultūros kolektyvų persirengimo kambariu. Tačiau kultūrininkai  valgomojo labai nesuniokojo. Didžiausia žala, N.Šniokienės nuomone, jam buvo padaryta karo metais.

Naujos tik kėdės
Valgomasis šiandien alsuoja grafų gyvenimu. Pagrindinis jo akcentas – centre stovintis ąžuolo baldų komplektas. Jį sudaro masyvus stalas ir dvylika kėdžių su atlošais. Jos aptrauktos juodos odos apmušalais, tačiau griežtą stilių sušvelnina ir grakštumo suteikia ornamentais išdrožinėtos medinės atkaltės.
Įspūdingai atrodo stalo viršus, tarsi iš daugybės kvadratėlių sudėliota mozaika. Tai – kelių atspalvių medžio besikartojančios intarsijos. Grafų būta praktiškų. Stalviršį jie užsakė išskleidžiamą, kad jo plotas padvigubėtų.
„Ši patalpa, įrengta labai prabangiai ir puošniai, buvo skirta ne tik svečiams. Grafai čia valgydavo ne tik per šventes, bet ir kasdien pusryčiaudavo, pietaudavo bei vakarieniaudavo“, – pasakojo muziejaus vadovė.   
Negalima nepastebėti dar vienos ryškios valgomojo detalės. Tai prieš langus sienoje sumūrytas židinys. Dvaro architektai nepažeidė ąžuolinio kambario auros – žalsvų keraminių plytelių židinys puoštas medžio apdaila. Drožtais medžio ornamentais išdailinti ir valgomojo durų bei langų rėmai.
Taigi, muziejaus vadovės teigimu, valgomajame viskas autentiška, išskyrus kėdes. Tačiau jos pagamintos pagal išlikusias nuotraukas ir aprašus ypač tiksliai. „Į muziejų buvome atvežę buvusį grafų liokajų Petrulį, tai jis negalėjo patikėti, kad kėdės naujai pagamintos, ir stebėjosi, jog pavyko taip tiksliai jas atkurti“, – pasakojo N.Šniokienė.

Rekonstrukcijos architektas – kraštietis
Pasak direktorės, muziejus didžiuojasi, kad šį autentišką valgomąjį restauravo mūsų kraštietis, architektas Jonas Zibolis. Valgomajame buvo išlikusi kone visa originali medžio apdaila,  todėl architektui teko atkurti ornamentinius raižinius. Dalis jų, turinčių nepageidaujamas simbolines reikšmes, sovietmečiu buvo paslėpti. Pasak muziejininkų, didelė laimė, kad šie raižiniai nebuvo išdaužyti, o tik sumaniai aplipdyti plastilinu.
Restauratoriams labai pagelbėjo ir keletas išlikusių fotografijų, kadaise įamžinusių autentišką šio kambario aplinką.

Gal grafai nespėjo?
Prieš tris dešimtmečius muziejaus restauravimo projektą rengęs ir darbus kuravęs architektas J.Zibolis sakė, jog jam tebėra daugybė klausimų dėl dvaro patalpų architektūros stilių, į kuriuos iki šiol neranda atsakymų. „Rokiškio dvaras – tikras architektūros stilių mišinys“, – reziumavo architektas. Anot jo, vienintelis valgomasis turi aiškią stilistinę kryptį, minėtą Zakopanės secesiją, persipynusią su liaudišku romantizmu. Kituose dvaro kambariuose vyrauja klasicizmas ir kitų architektūrinių srovių chaosas. 
„Gal grafai planavo sukurti bendrą dvaro vidaus stilių, bet tespėjo restauruoti valgomąjį?“ – svarstė architektas. Restauruoti jį J.Ziboliui ir jo kolegoms nebuvo labai sunku, nes patalpos elementai buvo gana gerai išsilaikę. „Tiesa, ąžuolinės lubos buvo stipriai sutrešusios. Matyt, prakiuro stogas ir medis drėko iš viršaus. Bet jas atkūrėme pagal išlikusias dalis. Stipriai apniokotas stalas į dvarą sugrąžintas iš kažkurio kolūkio. Jį restauravome pagal nuotraukas ir likusius baldo elementus. Tik stalviršis dabar nebeišsididina, kaip buvo grafų metais“, – dėstė architektas.
Didžiausių sunkumų, anot jo, kėlė kėdės. Grafų turėtųjų antram gyvenimui prikelti nebepavyko, todėl pagal kelias nuotraukas ir pasakojimus teko gaminti naujas. Dilema kilo dėl jų aukščio. Mat jokių duomenų apie tai nebuvo aptikta. Tačiau išgelbėjo atsitiktinumas: vienoje dvaro nuotraukoje užfiksuota valgomojo kėdė prie sienos. Pagal tai, kurią sienos vietą siekė, ir spręsta apie baldo aukštį. „Pasakota, kad valgomajame buvo tik šešios kėdės, bet mes pagaminome jų dvigubai daugiau – dvylika“, – dėstė J.Zibolis.
Vienintelė detalė, kurios valgomajame neatpažintų grafai, – dažytos sienos. „Dar paauglys būdamas dažnokai lankydavausi dvare. Prisimenu valgomojo sienas, klijuotas tapetais. Tada tebuvo likę jų likučiai. Tapetuose vyravo tamsios spalvos lapai, panašūs į klevo“, – įdomią detalę prisiminė architektas. Pasak jo, kraštelis tapeto su lapų motyvais prie valgomojo židinio buvo aptiktas ir senoje muziejaus nuotraukoje. Bet valgomąjį restauruojant apsispręsta sienų popieriais neklijuoti.

Grįš su pasiūlymais
Pasak J.Zibolio, valgomojo medinės puošybos išskirtinė ypatybė – raižinių ir ornamentų drožybos būdas. Įprastai ornamentai ir raižiniai būna iškilūs, o čia – atvirkščiai: jie įgilinti, įrėžti ir įdrožti gilyn. Architektas prieš porą metų sugrįžo gyventi į Rokiškį. Jis planuoja apsilankyti muziejuje su pasiūlymais, kokias patalpų detales taisyti, kokias pakeisti, kad dvaras taptų vientisesnio stiliaus.

 

 

 

Aldona MINKEVIČIENĖ

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie